Net ramiais laikais politikoje neįmanoma veikti vien darant kompromisus ir iki begalybės laviruojant tarp skirtingų piliečių grupių. Mat joje yra ne tik praktiniai, bet ir principiniai klausimai, kuriuos sprendžiant neįmanoma įtikti ir patikti visiems. Anksčiau ar vėliau reikia apsispręsti. Juo labiau tai tampa neišvengiama didžiulių įtampų ir politinių lūžių momentais.
Prezidentas vis dėlto pasirašė lietuvių kalbos valstybinį statusą panaikinantį įstatymą. Argumentai, kodėl šito nevertėjo daryti, išdėstyti šiame daugelio organizacijų parengtame kreipimesi. Tačiau reikalo esmė glūdi net ne argumentuose. Šis įstatymas yra kai kas daugiau, o ne tik asmenvardžių rašybą reguliuojantis teisės aktas. Jis atskleidžia ne tik Prezidento, bet ir kiekvieno Lietuvos piliečio tikrąjį požiūrį į tautą ir jos kalbą, valstybę ir jos istorija. Branginti visa tai ir ginti ar išsižadėti – štai koks yra pamatinis klausimas. Todėl šis įstatymas turi milžinišką politinę ir simbolinę reikšmę.
Jo priėmimas ir pasirašymas yra kapituliavimas prieš atkurtą Lietuvos valstybę siekusius sugriauti Pietryčių Lietuvos autonomininkus. Ši diena yra jų pergalės ir triumfo prieš pralaimėjusią ir pažemintą Lietuvą diena. Kartu tai yra lietuvių kalbos lėto mirimo ir merdėjimo pradžios diena. Nėra jokių abejonių, kad kitas reikalavimas bus teisė rašyti asmenvardžius su kitų kalbų diakritiniais ženklais.
Griaunant lietuvių kalbą taikoma ta pati „individualizavimo“ strategija, kuri naudojama ir naikinant kolektyvinę tautos istorinę atmintį. Jos esmė – kiekvienas privalo susikurti „nuosavą“ istorinį pasakojimą. Tuo siekiama, kad galiausiai iš principo būtų tiek Lietuvos „istorijų“, kiek yra gebančių jas „laisvai“ savo vaizduotėje susikurti lietuvių. Šiuo įstatymu įteisintas ir pradedamas valstybinės lietuvių kalbos „privatinimas“ ir „individualizavimas“ turi baigtis tuo pačiu: privalo būti sukurta ir atsirasti tiek „lietuvių kalbų“, kiek bus įstengiančių parašyti raides lietuvių. Be jokių „laisvą rašybą“ varžančių gramatikos taisyklių ir bendrų rašybos normų. Toks yra tikrasis kalbos griovėjų tikslas.
Modernioji lietuvių tautinė valstybė savo prigimtimi yra „kalbinė“, nes ji buvo atkurta remiantis beveik iš kapo duobės prikelta sparčiai nykusia kalba. Ši paskutinę akimirką nuo nebūties išgelbėta kalba tapo tos valstybės piliečius vienijančiu pagrindu. Kitokio pagrindo tiesiog nebuvo. Todėl sunaikinus bendrą kalbą savaime subyra pats valstybės pamatas. Tokia valstybė pasmerkta.
Tad šios dienos Prezidento apsisprendimas buvo principinis pasirinkimas, su kuo ir prieš ką. Gerai, kad jo pasirinkimas aiškus. Piliečiams labai naudinga ir svarbu žinoti tikrąsias politikų pažiūras ir praktines nuostatas esminiais klausimais. Tada jie bent jau žino, ko galima tikėtis toliau.
O šis Prezidento pasirinkimas iš tiesų gali būti lemtingas. Jis toks principinis ir svarbus, kad nežinia, ar dar bus progų jį pakeisti.
