Vytautas Radžvilas. Netikėjimo kaina: juk ir mes tai galėtume

Nenuostabu, kad labai svarbi žinia iš Estijos paskelbta kaip trumputė ir net sunkiai pastebima žinutė. Juk reikia lietuvius apsaugoti nuo pavojingo užkrečiamo pavyzdžio.

O reikalas toks: Estija naikina privalomą kaupimą II pensijų pakopoje. Toks priverstinis kaupimas — neišsemiamos aukso kasyklos dažniausiai užsieniuose įsikūrusių pensijų fondų valdytojams ir kartu dėl jo mažesnes negu galėtų ir turėtų gauti pensijas žmonių apiplėšinėjimas viduryje baltos dIenos.

Skaitant tokią žinią apima dvejopi jausmai. Baltas pavydas kaip visada drąsiems ir ryžtingiems estams. Ir kartėlis dėl mūsų — taip ir neįstengusių pakelti galvų.

Paskaičius akimirksniu topteli: juk ir mes tai galėtume ir galėjome! Juk iš esmės priverstinio kaupimo II pensijų pakopoje panaikinimas buvo vienas svarbiausių Nacionalinio susivienijimo rinkimų programos tikslų.

Šį klausimą būtume iškėlę ir įtraukę į Seimo svarstymų darbotvarkę kaip vieną iš pirmųjų.

Bet nelemta. Mums nebuvo suteikta galimybė tai padaryti. Netikėjimas niekuo – štai kas yra sunkiausia Lietuvos liga.

Bet be tikėjimo negalimi jokie pokyčiai. O štai estai tiki. Todėl jie netrukus džiaugsis padidėjusiomis pensijomis. Mes toliau dūsausime, kokios varganos pensijos ir kaip sunku jas gaunant sudurti galą su galu.

Tokia yra netikėjimo kaina.