Vytautas Radžvilas. Nesibaigianti tremties Golgota

Autorius yra VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Prieš aštuoniasdešimt metų šią dieną prasidėjo masinė lietuvių tautos Golgota. Ji trunka daugybę dešimtmečių, o pabaigos – nematyti.

Kiek JŲ – mūsų brolių ir seserų mirė iš bado ir troškulio dusdami aklinai užkaltuose vagonuose pakeliui į tremties vietas ir kiek jų, išsekinti alkio, nepakeliamai sunkaus darbo keliamo nuovargio ir ligų, amžiams atgulė tolimoje ir svetimoje žemėje. Net ir paleisti į laisvę dauguma liko tremtiniai.

Vieniems taip ir nebuvo leista sugrįžti į Tėvynę. O sugrįžusiems buvo lemta likti tremtiniais – antrarūšiais žmonėmis net jų pačių tėviškėje. Jiems buvo užvertos daugelio aukštųjų mokyklų durys, jiems buvo beveik neprieinamos padoresnį gyvenimą galėjusios laiduoti profesijos, jiems teko dirbti sunkiausius ir menkiausiai apmokamus darbus.

Sąjūdis ir jų entuziastingai atkūrinėta ir sveikinta Lietuvos valstybė atnešė tik menkutį palengvėjimą. Kai kurių tremtinių amžinojo įšalo žemėje likę artimieji karstuose sugrįžo namo ir pagaliau ilsisi gimtojoje žemėje. Buvo pradėtos mokėti šiokios tokios kompensacijos ir pensijų priedai už patirtą vargą ir kančias. Susikūrė net gausi, galėjusi tapti iš tiesų galinga ir įtakinga politine jėga, LPKTS – atskira ir iš pradžių savarankiška politinių kalinių ir tremtinių partija.

Ją pražudė pernelyg didelis patiklumas ir net aklas tikėjimas žmogumi, kuris jų vaizduotėje sugebėjo tapti jų siekių simboliu ir interesų reiškėju, nors okupacijos laikotarpiu nei akimirką nenešė kartu su jais tremties ir kančių kryžiaus.

Dėl vadovų trumparegiškumo ir savanaudiškumo TS-LKD politiškai praryti politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo ir tebėra toliau apgaudinėjami. Taip smarkiai, kad ištisus du dešimtmečius nematė ar neišdrįso prabilti net apie tai, kad jų skriaudikai, kankintojai ir budeliai – buvusieji SSRS represinių struktūrų veikėjai – ir šiandien yra privilegijuoti ir gyvena nepalyginamai geriau, negu jų buvusios aukos. Puikuojasi ordinais už „ir tada dirbome Lietuvai“ ir mėgaujasi didžiulėmis pensijomis, palyginti su kuriomis nuo jų nežmoniškumo ir beribio žiaurumo nukentėjusiųjų pensijos ir išmokos yra pasityčiojimui numesti trupiniai.

Lietuvos tremtinių Golgota tęsiasi. Ji gali baigtis tik tuo atveju, kai jau nebe šie kankiniai ir aukos, kurių daugumos jau nėra tarp mūsų, tai bent jų vaikai ir vaikaičiai, pagaliau praregės ir pabus.

Išdrįs tiesiai ir aiškiai pasakyti netikriems vedliams ir apgavikams, kas jie yra – tik koks moralinis ir politinis apsisprendimas atvers vartus į tikrą dvasios laisvę. Jeigu tai įvyks – Golgota baigsis, nes tremties kančią įprasmins tos atsivėrusios laisvės šviesa.