Atsiimdamas L. Donskio premiją, jos laureatas L. Vildžiūnas pasakė itin įsidėmėtiną kalbą. Linas Vildžiūnas: murzas ir pankas gali pakeisti Sąjūdžio strategai ir filosofai, o tai kur kas pavojingiau.
Šią kalbą, paskelbtą LRT.lt portale, „Lietuvos Sąrašo“ partijos Tarybos narys, VDU prof. A. Kulakauskas įvertino šitaip: Puiki, labai reikalinga, Leonido Donskio premijos laureato verta kalba.
Atidžiai perskaičius šią kalbą ir įdėmiai išanalizavus jos turinį aiškėja, kad premijos laureatas atvirai pasako, jog visiškai pritaria:
a) Zurofo-Vanagaitės nuostatoms dėl lietuvių rezistencijos ir, konkrečiai – jų skleidžiamai J. Noreikos ir K. Škirpos vaidmens antinacinėje ir antisovietinėje kovoje interpretacijai;
b) Šimašiaus-Linkevičiaus vykdomai istorinės atminties, o tiksliau – jos klastojimo ir trynimo politikai (piktinamasi tariamai savavališkais jaunimo sambūrio Pro Patria veiksmais atkuriant sudaužytą J. Noreikos atminimo lentą);
c) M. Ivaškevičiaus ,,žygdarbiams“ sistemingai niekinant ir menkinant Lietuvą iki galo gynusius partizanus;
d) Nedviprasmiškai laureato išsakytai užuominai, kad Lietuvoje atgimsta fašizmas, kurį įkūnija už M. Murzą ir J. Panką „pavojingesni“ Sąjūdžio „strategai ir filosofai“ (greičiausiai turimas omenyje A. Juozaitis ir šio įrašo autorius);
e) Norams steigti ir atvirai apgailestauja, kad šalyje vis dar nedrįstama kurti Italijos ,,sardinių” pavyzdžio antivalstybinio neokomunistinio ardomojo sambūrio, kuris būtų ne kas kita, o kadaise Baltijos šalyse Maskvos inspiruotos ,,Jedinstvos” ir Estijoje bei Latvijoje siautėjusių ,,Interfrontų” analogas, skirtas slopinti stiprėjantį tautinį atgimimą ir jėga užgniaužti siekius išsivaduoti iš neokolonijinės ppriklausomybės atkuriant valstybinį suverenitetą.
Bendras kalbos vertinimas lyginamuoju istoriniu-politiniu požiūriu – tipiška atsakingo LKP CK ideologijos ir propagandos skyriaus darbuotojo kalba sovietiniams „darbo žmonėms“, kurioje „Tiesos“ vedamojo stilumi triuškinamos vis dar nepribaigto ir vėl keliančio galvą ,,buržuazinio nacionalizmo” apraiškos.
Bendras vertinimas geopolitiniu ir lyginamuoju istorijos politikos požiūriu – pažodžiui kartojamas stalinistinės SSRS ir putininės Rusijos istorinis pasakojimas apie Antrąjį pasaulinį karą, Birželio sukilimą, pokario pasipriešinimą ir Sąjūdį. Pagrindinis kalbos leitmotyvas – visa Tautos laisvės kova yra amžina Lietuvos gėda, tamsaus, agresyvaus ir nusikaltėliško nacionalistinio-profašistinio gaivalo siautėjimas. Laureatas taip pat karštai pritaria vienam svarbiausių V. Putino režimo vykdomos antilietuviškos propagandinės kampanijos teiginių, kad šių dienų Lietuva – iki galo po Baltijos šalių „išlaisvinimo“ taip ir likusio nepribaigto, todėl vis įžūliau keliančio galvas fašizmo rojus.
Tad prof. A. Kulakausko išsakytas nuoširdus susižavėjimas šia į gūdžiausius sovietmečio laikus atbloškiančia kalba ir šioms joje išsakytoms nuostatoms verčia klausti: ar tai yra oficiali visos „Lietuvos sąrašo“ Tarybos ir jos pirmininko, taigi – ir partijos pozicija?
priešas-draugas, juoda-balta yra tipiška bolševikinio mąstymo apraiška, kylanti iš klasių kovos poreikio. Iš ko pažinsi demagogą ir propagandistą? Iš etikečių ir realybės pritempinėjimo prie jam naudingos versijos. Apgailėtina, bet Vildžiūno kalboje Noreika ir Škirpa paminėti tik atminimo lentų ar gatvės pavadinimo kontekste. O va autorius, ją „giliai išanalizavęs”, jau aptinka daug daugiau ir net konkrečiai – kad kalbos autorius pritaria „a) Zurofo-Vanagaitės nuostatoms dėl lietuvių rezistencijos ir, konkrečiai – jų skleidžiamai J. Noreikos ir K. Škirpos vaidmens antinacinėje ir antisovietinėje kovoje interpretacijai;”. Toliau – „kalbos leitmotyvas – visa Tautos laisvės kova yra amžina Lietuvos gėda, tamsaus, agresyvaus ir nusikaltėliško nacionalistinio-profašistinio gaivalo siautėjimas” ? Apie tai nieko nėra, tik kad diskusija dėl skaudžiai šalia gyvenusiai žydų tautai atsiliepę klausimai neturi būti užmiršti, nacionalbolševikams bandant garbinti Škirpą ir Noreiką kaip neklystančius šventuosius, vietoj to kad laikyti juos žmonėm, ir pripažįstant jų nuopelnus, pripažinti ir paklydimus. Tai gal autoriui visgi reiktų pasitikrinti analitinius gebėjimus, o gerbiant save nustoti mojuot susikurtom šiaudinėm baidyklėm?
Su švente visus, kam primityvi propaganda dar neaptemdė gebėjimo skirti melus nuo tiesos, faktus nuo mitų.
Kaip gali būti premijos laureatu, jeigu atvirai pasako, jog visiškai pritaria tiems, kurie juodina LIETUVĄ??? Protu nesuvokiama, kas jam suteikė premiją – argi visiems aukščiau sėdintiems taip galima elgtis, negi jie visi ilgisi okupacijos metų, o gal juos sugundė pinigai vykdomos antilietuviškos propagandinės kampanijos!!!
Iš A. Kulakausko tokių akibrokštų nesitikėjau.