Vytautas Radžvilas. ES: kelionė į šviesią ateitį ar totalitarinės praeities naktį?

Veidaknygė

Nacionalinio susivienijimo bendražygio Ramūno Aušroto straipsnis ryškiai išsiskiria iš milžiniško rašinių apie Europos Sąjungą srauto. Jame yra dalykiškai sklaidoma Sąjungą gaubianti tiršta ideologinė propagandinė migla. Naudojantis šios miglos priedanga menkiausia ES kritika akimirksniu įvardijama kaip atviras ar paslėptas kasimasis po Sąjungos pamatais ir priešiškumas vadinamosioms europinėms vertybėms.

Lietuvoje specialiai sukurtas ir palaikomas informacinis badas lemia, kad milžiniška šalies piliečių dalis, gal net didžiulė dauguma, yra atkirsta nuo elementariausių žinių apie ES istoriją, jos kilmę bei raidą, juo labiau apie filosofinius ir ideologinius Europos vienijimosi projekto pagrindus. Ką ten kalbėti apie piliečius, jeigu šie dalykai iš esmės nežinomi net universitetinių Europos studijų dėstytojams ir studentams. O iš tikrųjų apie juos draudžiama net kalbėti.

Iš VU TSPMI buvau pašalintas tik todėl, kad dėstydamas Europos studijoms absoliučiai būtiną Europos idėjos teorinės ir istorinės raidos kursą paliečiau ir XX a. 6-ame dešimtmetyje beveik nepastebimai prasidėjusį, o šimtmečių sandūroje galutinai išryškėjusį „leftistinį“ posūkį. Jis iš esmės reiškia tai, kad ES tolesnė raida tapo dar vienu mėginimu pakartoti, o kartu savaip pratęsti, SSRS vykdytą antropologinės ir socialinės inžinerijos eksperimentą, kurio idėjinis įkvėpimo šaltinis buvo ir tebėra K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifeste“ paskelbtas užmojis iš pagrindų sugriauti „senąjį pasaulį“ ir revoliucijos keliu sukurti „naują visuomenę“ ir „naują žmogų“. Pasirodė, kad studentams žinoti tokių esminių dalykų ne tik nereikia, bet jie privalėjo būti apsaugoti nuo bet kokių jauniems protams pavojingų žinių. Sovietmečiu buvome saugomi lygiai taip pat ar net menkiau.

Būtent dėl tokio idėjinio budrumo ir griežtos informacijos kontrolės daugybė šių dienų laisvos Lietuvos piliečių nesusimąsto, o dažnai ir neįtaria, kad ES viršūnėse įsitvirtinusių leftistų skelbiamos „europinės vertybės“ yra tik šiek tiek modifikuotos marksistinio „mokslinio komunizmo“ tiesos ir komunistinės revoliucijos lozungai. Net paviršutiniškai juos pakrapščius padvelkia lengvai atpažįstamas Sniečkaus, Griškevičiaus ar Burokevičiaus laikų „idėjų“ naftalininis tvaikas. Jis tvyro visuose Lietuvos universitetuose ir žiniasklaidoje.

R. Aušroto straipsnis primena ir įspėja, kad ES stovi lemtingo pasirinkimo kryžkelėje, o klaidos kaina būtų neišmatuojama. Kelionė į supercentralizuotos biurokratinės neomarksistinės-genderistinės ES šviesią ateitį gali pasirodyti esąs kelias į tamsią neototalitarinės praeities naktį.

Politinė reklama.