Vytautas Radžvilas. Briuselio komuna ir naujieji dangaus šturmuotojai

Skirkite 0,6 proc. GPM Nacionaliniam susivienijimui. Parama partijai yra atskira nuo 1,2 proc., kuriuos galima skirti visuomeninėms organizacijoms.

Po paskutiniųjų dienų įvykių, kai policiją pasitelkusi miesto valdžia mėgino sustabdyti jai ideologiškai nepatikusią konferenciją, Briuselis nebėra Europos Sąjungos sostinė. Jis tapo Briuselio komuna. Paryžiaus komunos kopija. K. Marksas 1871 m. kovo 18 —  gegužės 28 gyvavusią revoliucinę Paryžiaus valdžią ir jos vykdytus pertvarkymus laikė būsimosios prolatarinės revoliucijos prototipu, o komunarus vadino žmonėmis, štumuojančiais dangų.

Šių dienų dangaus šturmuotojais sumanė pabūti Briuselio meras ir jo parankiniai, kurie vienu ypu įvedė komunistinę revoliucinę teisėtvarką. Tiesiog uždraudė taikų politinį renginį. Net ne viešą demonstraciją ar mitingą, o paprasčiausią viešbutyje turėjusią įvykti idėjinę politinę diskusiją. Ir ne kokį nors triukšmingą neonacių sambūrėlį, bet „kraštutiniais dešiniaisiais“ pavadintų reikšmingų Europos politikų ir intelektualų konferenciją Europos ir nacionalinių valstybių ateities klausimais.

Padarė tai be jokios priežasties ir pagrindo, tokiu pat stiliumi, kokiu 1918 metų pradžioje drg. Leninas išvaikė Rusijos Steigiamąjį susirinkimą. Demokratiškai išrinktą parlamentą, kurio vienintelė kaltė buvo ta, kad jame bolševikai neturėjo daugumos.

Briuselio merui uždraudus konferencijos dalyviams rinktis, kai kas įvyko. Belgijos sostinė tapo Briuselio komuna, nes joje  nustojo veikti šalies konstitucija ir visi piliečių teises ir laisves garantuojantys įstatymai. Šitaip buvo įvestas komunistinis revoliucinis teisingumas bei teisė, kuriuos vis atviriau siekiama primesti visai Europos Sąjungai. Štai šitaip ES sostinė Briuselis buvo paverstas paneuropinės komunistinės revoliucijos bandomuoju poligonu, kokiu kadaise XIX amžiuje buvo lemta tapti Paryžiaus komunai.

Reikia pripažinti, kad Briuselio meras elgiasi nuosekliai ir iš tikrųjų jaučia politinį laikmečio pulsą. Todėl vertinti jo elgesį įprastiniais „demokratiškumo“ kriterijais nėra nei gilu, nei itin prasminga. Tai, kas vyksta ES sostinėje, yra tragiška, bet žvelgiant politiniu ir istoriniu požiūriu, atrodo savaip natūralu ir neišvengiama. Kartojasi, kaip būna istorijoje, XX a. ketvirto dešimtmečio Europos politinių įvykių raidos scenarijus. Be abejo, ne detalėmis, o pačia esme: žlungant konsensusui dėl pamatinių visuomenę bent minimaliai suvienijančių dalykų prasideda mūšiai dėl kito santvarkos modelio.

Taip būdavo visais laikais. Įprasti susitarimo būdai — viešos diskusijos ir balsavimai parlamentuose — darosi nebeveiksmingi. Politika keliasi į gatves, kuriose iš pradžių vyksta masinės demonstracijos ir kontrdemonstracijos, o anksčiau ar vėliau prasideda ir tikri gatvių mūšiai. Ne kartą tokie fundamentalūs konfliktai buvo išspręsti ne rinkimais, bet kariniais perversmais arba pilietiniais karais.

Šių dienų Europoje lėti „pažangūs pokyčiai“ žingsnis po žingsnio sukūrė tokias realijas ir problemas, dėl kurių susitarti tik prie derybų stalo greičiausiai nebeįmanoma. Kompromisai galimi dėl PVM ar pelno mokesčio dydžio. Jei kas nukenčia tokiais klausimais, visuomenė nesugriūva, klaidingų sprendimų žala vienaip ar kitaip sušvelninama arba pašalinama.

Bet neįmanoma susitarti dėl šeimos, nes negali vienu metu egzistuoti moters ir vyro ir vienalytės šeimos. Paprasčiausiai todėl, kad šeima yra viena svarbiausių visuomenės institucijų, kuri, kaip ir bet kuri kita institucija, atlieka aiškiai apibrėžtas funkcijas ir gali sėkmingai veikti tik tam tikromis sąlygomis. Lygiai taip pat Europa negali būti krikščioniška ir islamiška vienu metu. Ir t. t.

Briuselio meras nuovokus ta prasme, kad aiškiai suvokia: jo ir panašiai mąstančių veikėjų  konstruojama „naujoji Europa“ galės įsitvirtinti tik užgniaužus alternatyvas ir fiziškai sutriuškinus jos šalininkus. Visiems jiems, kaip rodo Briuselyje susirinkusių ir norimų išvaikyti iškilių intelektualų ir įtakingų politikų pavyzdys, numatytas vienintelis vaidmuo: geriausiu atveju jiems bus leista vegetuoti naujųjų europiečių visuomenės pakraščiuose kaip parijams. Bet, kaip rodo Rusijos ir SSRS patirtis, gali baigtis ir gerokai blogiau.

Lietuvoje ta pačia logika vadovaujasi prof. B. Obelenienės persekiotojai: mūsų šalies vaikai negali būti ugdomi pagal skirtingas lytiškumo sampratas, nes subyrės visuomenė. Todėl jie turi būti ugdomi pagal naująjį komunizmo statytojo moralinį kodeksą, o tam trukdanti Profesorė turėtų būti pašalinta iš VDU, kaip SSRS dešimtmetį po bolševikų revoliucijos, o LSSR po karo buvo šalinami tarptautinio lygio mokslininkai ir dėstytojai. Tai darė į pažangos avangardo ir vėliavnešių vaidmenį įsijautę mažaraščiai komunistinio dangaus šturmuotojai. O pasakant paprasčiau, intelektualiniai vargetos ir moralinės padugnės, kurios po Kinijos „kultūrinės revoliucijos“ beveik visuotinai pradėtos vadinti chunveibinais.

Tokiomis aplinkybėmis gailūs padūsavimai ir paverkšlenimai, kad nepaisoma demokratijos, kad visuomenės ir tėvų dauguma nori kitaip, darosi beprasmiški. Iš tiesų taip, nes Briuselio komunos įsteigimas turėtų tapti pamoka, kiek naujieji dangaus šturmuotojai gerbia demokratiją ir paiso jos normų. Su jais diskutuoti taip pat maža naudos. Reikalas tas, kad visi totalitariniai sąjūdžiai, taip pat ir ES vis labiau įsibėgėjantis naujasis komunistinis judėjimas, diskutuoja tik tada, kai taktiškai paranku. Kalbant aiškiau — kai diskusijos padeda skleisti savo nuostatas arba kol nesijaučia pakankamai stiprūs visus užčiaupti.

Šie metai — lemiami. Europiečiai tai nujaučia. Arba po Europos Parlamento rinkimų paneuropinis komunistinės revoliucijos tvanas bus sustabdytas ir pradės slūgti bei atsitraukinėti, arba dar labiau sustiprėsianti Europos griovėjų orda skins naujas pergales ir imsis triuškinti savo politinius priešus iki šiol neregėtu mastu bei pasitelkdama žiauriausio teroro priemones. Stebinčiam įvykius Briuselyje ir nepamiršusiam gyvenimo „laisviausioje pasaulyje darbininkų ir valstiečių valstybėje“ negali kilti jokių klausimų, kur link kryps Europos Sąjungos politinė raida, jeigu ją negrįžtamai užtvindys plūstantis raudonasis tvanas. Ir ką galiausiai visoms jos tautoms ir šalims reikštų visiškas prisikėlusios komunizmo šmėklos triumfas Senajame žemyne.

Matydamas augantį pasipriešinimą tai šmėklai, Briuselio meras nelaukia. Jis suvokia šio lūžinio momento svarbą ir karštligiškai griebiasi prevencinių priemonių. Spjaudamas į visas konstitucijas ir įstatymus, kaip koks mažas „europinis stalinukas“, triuškina priešininkus čia ir dabar.

Bet, kaip matome, Europoje esama žmonių, mėginto uždrausti renginio dalyvių, kurie net savo straipsnių antraštėmis skelbia: NUOLANKIAI NESITRAUKSIME. Tai reiškia, kad politiniu sąmoningumu ir aiškiu lūžinio momento suvokimu jie nenusileidžia Briuselio merui. Jie yra pasiruošę kovoti ir ginti laisvę. Taigi, yra vilties.

Kiek Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie suprastų, kad gyvename istorinio lūžio epochoje ir kad sprendžiamas ne tik ES ateities, bet ir Europos žmonių ir tautų klausimas, kol kas nėra aišku. Belieka tikėtis, kad Europos Sąjunga netaps Europos komunistinių komunų konglomeratu (EKKK), o Lietuva — tik viena iš daugybės beveidžių raudonųjų komunų. Reikės smarkiai pakovoti, kad išliktume laisva tauta nekomunistinėje ir lygiateisėje laisvų Europos tautų sąjungoje.

Vilniaus ar Lietuvos komuna: skamba bjauriai ir rėžia ausį. Geriau nereikia. Todėl pakovokim.