Vytautas Radžvilas. Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Viešas kreipimasis į gerb. R. Kalinauskaitę

Gerb. p. Rasa,

Šis viešas kreipimasis būtent į Jus iš dalies yra atsitiktinumas. Jis yra tik proga iškelti tiesiog ore tvyrantį klausimą, kuris galėjo būt skirtas ir kam nors kitam. Pavyzdžiui, gerb. p. A. Audzevičiūtei-Daubarienei – jautraus teksto apie liūdną iškirstų Raudondvario medžių likimą autorei.

Tačiau pasitaikė dar dėkingesnė proga: Jūsų paskelbta informacija apie UAB „Lords LB“ rengiamą „diskusiją“ dėl Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblio ir bažnyčios likimo – šitaip sau leisiu trumpai nusakyti šios iš tikrųjų seniai baigtos (juk viskas jau nuspręsta) „diskusijos“ esmę.

Medžiai Raudondvaryje jau iškirsti, todėl rašyti apie tai jau vėloka ir kreipimasis nuskambėtų kiek abstraktokai. Šį ansamblį galbūt dar galima išgelbėti – tai ir tapo paskata kreiptis į Jus su pradžioje iškeltu ir visiems visuomenininkams skirtu klausimu: ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?

Nuoširdžiai nesuprantu ir todėl klausiu: nejaugi Jūs tikrai tikite, kad būrelio net ir drąsiausių bei labiausiai pasišventusių žmonių pastangomis įmanoma sustabdyti tuos, kurie dėl pelno nedvejodami nušluotų nuo žemės paviršiaus ne tik šį ansamblį, bet ir visą Lietuvą, ir kurie nukreips prieš Jus savo milijonų, už juos nupirktos valdininkijos, teisėsaugos ir valdomos žiniasklaidos teikiamą smegenų plovimo ir viešosios nuomones formavimo galią?

Nejaugi galima tikėtis, kad įmanoma tik geranoriškai kalbantis ir apeliuojant į protą bei sąžinę paveikti tuos, kurie – tegul tai nuskambės beveik šventvagiškai – nesvyruodami viešnamiu ar lošimo namais paverstų net Katedrą (kur gi ne, tokia gera vieta pačiame sostinės centre!) ir kurie supranta tik vieną – jėgos kalbą?

Akivaizdu, kad ir šį kartą jie rimtai kalbėtis net neketina. Juk naivu manyti, kad ir ši „diskusija“ yra kas nors daugiau, nei iš anksto surežisuotas spektaklis, kurio tikroji paskirtis – sukurti regimybę, kad visuomenei buvo sudarytos galimybės pasisakyti svarstomu klausimu ir šitaip įteisinti jau seniai priimtą spendimą.

Neatsitiktinai ji vyksta pačiame vidurvasaryje, atostogų meto įkarštyje, kai net fiziškai sunku surinkti nors kiek gausesnį ansamblio gynėjų būrį. O galiausiai net jeigu toks būrys kaip nors paskirtą dieną susirinktų ir „diskusijoje“ dalyvautų iškiliausi paveldo specialistai – ar kas nors pasikeistų, net jeigu jie išsakytų svariausius ir neatremiamus argumentus?

Puikiai prisimename, kuo baigėsi panašios „diskusijos“ ir „pasitarimai“ dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo ir politinio įprasminimo. Dar iškalbingesnis ir labiau pamokomas pavyzdys – kadaise vykusios diskusijos dėl aukštojo mokslo reformos.

Vadinamojo „krepšelinio“ studijų finansavimo modelio kritikai išsakė tvirtus ir net triuškinančius argumentus, bet ne tik nebuvo išgirsti, o tapo net atvirų patyčių taikiniais.

Tokiomis sąlygomis jų argumentai ir negalėjo būti išgirsti, nes „diskusijos“ vyko tik „dėl paukščiuko“ ir buvo organizuotos tik tam, kad būtų „demokratiškai“ legitimuotos vien bankams ir aukštųjų mokyklų nekilnojamo turto besigviešiančioms grupuotėms naudingos pertvarkos.

Šias istorijas primenu tik tam, kad būtų akivaizdu: dar nuo sovietmečio laikų nomenklatūrinės biurokratijos ištobulintas pseudodiskusijų scenarijus kartojasi vėl, tad ar verta tęsti šį beviltišką žaidimą užuot ieškojus naujų ir veiksmingesnių pasipriešinimo formų?

Esate aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio dalyvė. Jeigu teisingai suprantu, tai – ne politinis sambūris. Visiškai neabejoju, kad demokratinėje ir civilizuotoje valstybėje tokie sambūriai būtų veiksmingi ir galėtų daug nuveikti „gesindami gaisrus“ – apgindami pavienius paveldo objektus, kuriems dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių iškyla pavojus būti sunaikintiems.

Tačiau ar tai įmanoma Lietuvoje, kurioje gamtos ir paveldo vertybių naikinimas yra sisteminė problema, nes jis faktiškai yra paverstas aiškia ideologija – neoliberalizmu – grindžiama valstybine politika?

Argi ne šios politikos išraiška yra užmačios iš pagrindų sugriauti visą neblogai veikusią paveldo apsaugos institucijų sistemą ir sąmoningai „dereguliuoti“ šią sritį, kad būtų galima netrukdomai ją „optimizuoti“ jau ne kartą išmėgintu būdu?

Komerciškai panaudojami ir galintys tapti pasipelnijimo šaltiniu paveldo objektai bus išgrobstyti, kiti – negailestingai sunaikinti.

Ar iš tiesų yra pagrindo viltis, kad šitokią galingų ir įtakingų užsakovų inicijuojamą buldozerinę „reformą“ pavyks sustabdyti kelių, keliolikos ar ne keliasdešimties aktyvių visuomenininkų surengtais piketėliais prie Kultūros ministerijos?

Būsiu visiškai atviras: tokiose akcijose niekada nedalyvausiu. Ir ne todėl, kad esu abejingas ar nenorėčiau, o todėl, kad tai beprasmiška ir net žalinga.

Žvelgiant nuotraukose į Misijonierių ansamblį gynusių žmonių grupeles, stovinčias su plakatais prie teismo pastato, kyla prieštaringos mintys.

Viena vertus, žavi šių žmonių drąsa. Tačiau jų vaizdas gyvai iliustruoja, į kokį užburtą ratą pateko ir jame beviltiškai sukasi „depolitizavęsi“ mūsų pilietininkai ir visuomenininkai. Nesiekdami sisteminių pokyčių, jie nesulaukia ir niekada nesulauks platesnės bendrapiliečių paramos.

Tiesa, kad didelė visuomenės dalis yra abejinga vykstančiam mūsų gamtos ir kultūros paveldo niokojimui. Tačiau netrūksta ir susirūpinusių bei galinčių ir norinčių jį ginti.

Aktyviai įsitraukti į kovą jiems neleidžia pagrįstas ir teisėtas klausimas: kodėl jau tris dešimtmečius nesugebama atsisakyti neveiksmingų kovos būdų ir formų? Kodėl susibūrus į mažas grupeles vis „gesinami gaisrai“ ir kas trukdo pakelti šią kovą į kokybiškai naują ir aukštesnį politinį lygmenį buriantis į platų sąjūdinio tipo sambūrį, įstengiantį kelti ir sutelktomis pastangomis spręsti ne tik aplinkos ir kultūros paveldo išsaugojimo, bet visas sistemines lietuvių tautą ir valstybę galinčias pražudyti problemas?

O kol tokie klausimai nekeliami ir nesvarstomi, Lietuvos gamtos ir kultūros vertybės praradinėjamos – išskyrus retus sėkmės atvejus – viena po kitos, pralaimint lokalius mūšius dėl vieno ar kito objekto išsaugojimo.

Tokie pralaimėjimai skaudūs ir pavojingi dvejopai: ne tik amžiams prarandama vertelgų pagrobta arba sunaikinta vertybė, bet ir patiriami didžiuliai moraliai ir psichologiniai nuostoliai.

Sunkiai kovojant kartais tenka pralaimėti – tai neišvengiama. Tačiau nesibaigianti nesėkmių nelygioje kovoje virtinė yra visai kas kita – pakerta valią ir žlugdo pasipriešinimo dvasią. Auga nusivylimas ir retėja besipriešinančių gretos.

Didelė ir tokių nesibaigiančių pralaimėjimų politinė kaina: nuolatos pro savo langus matydami mažas protestuotojų grupeles arba „diskutuodami“ su jomis uždaruose kabinetuose, arogantiški politikai ir valdininkai tik dar aiškiau suvokia jų bejėgiškumą ir tvirčiau patiki savo visagalybe, todėl dar labiau įžūlėja.

Galiu patikinti, kad matančių šį užburtą ratą ir todėl neskubančių padėti yra daug. Ir juos stabdo paprastas klausimas, lengvai virstantis ir nemalonia abejone dėl tikrųjų tokios padrikos kovos motyvų ir net jos organizatorių nuoširdumo.

Matant iš anksto bejėgiškas iniciatyvas ir pastangas, anksčiau ar vėliau turi iškilti nemalonus klausimas: ar daugybę metų rengiantys akivaizdžiai neveiksmingas protesto akcijas ir atkakliai nenorintys jų atsisakyti bei ieškoti efekstyvesnių veikimo formų jų organizatoriai yra tik politiškai naivūs, ar vis dėlto jiems svarbiau susikurti ir palaikyti kovotojų įvaizdį, negu pasiekti konkrečių ir apčiuopiamų laimėjimų, kurie didintų pasitikėjimą savimi ir stiprintų visuomenės pasipriešinimo dvasią?

Rašau tai manydamas, kad prieita kryžkelė, kai būtina sąmoningai apsispręsti: ginant Lietuvos aplinkos ir kultūros paveldą toliau eiti senuoju ir, deja, tik į dar didesnę aklavietę vedančiu keliu, ar vis dėlto kitomis aplinkybėmis ir kiek kitomis formomis padaryti tai, kas pavyko 1988 m. – telktis į tikrai platų, politiškai sąmoningą ne tik paveldo, bet ir pačios Lietuvos išsaugojimo sąjūdį.

Šis Jums asmeniškai adresuotas viešas kreipimasis iš tikrųjų skirtas visiems mums, kurie norime, kad Lietuva išliktų. Prašau jį suprasti kaip geranorišką kvietimą atvirai ir sąžiningai diskusijai apie mūsų kartos atsakomybę tautos ir valstybės ateičiai.

O klausimas „Ar dar ilgai žaisime pagal JŲ taisykles?“ turėtų tapti tokios diskusijos išeities tašku ir jos kelrode gaire.

Su nuoširdžia pagarba ir linkėdamas sėkmės
Vytautas Radžvilas