Autorius yra politikos filosofas, VU profesorius, vienas Sąjūdžio kūrėjų, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Nacionalinio susivienijimo bendražygio Lino Karpavičiaus straipsnis ryškiai išsiskiria iš jau beveik neaprėpiamo tekstų apie karą Ukrainoje srauto ne tik tuo, kad jame pateikiama daug plačiajai visuomenei nežinomų faktų. Tokių faktų, kad nieko panašaus nesitikėjusiam ar tik šį tą girdėjusiam apie glaudų demokratinių Vakarų šalių ir despotiškos Rusijos bendradarbiavimą žmogui gali iš nuostabos užgniaužti kvapą.
Šis tekstas ypač naudingas tuo, kad jis gali praverti akis ne vienam įpratusiam besąlygiškai tikėti bet kuria oficialiai skelbiama tiesa žmogui. Jame puikiai atskleidžiama, kokia milžiniška praraja gali atsiverti tarp skambių frazių apie demokratijos, laisvės bei žmogaus teisių vertybes ir už jų slypinčios jau ne tik pragmatiškos, bet iš esmės ciniškos prekybos interesais, kai į „neišvengiamas sąnaudas“ įtraukiamas net nekaltų žmonių kraujas.
Nacionalinis susivienijimas visada nuosekliai rėmė Lietuvos narystę euroatlantinėse struktūrose. Tačiau „nuosekliai“ nereiškia „aklai“. Visada laikėmės vidurio kelio tarp nuolankaus ir nemąstančio „euroentuziazmo“ ir provincialaus bei geopolitiškai trumparegiško „euroskepticizmo“.
Buvome ir po šių įvykių dar labiau liksime eurorealistai. Ši nuostata iš esmės yra požiūris, kad Lietuvai narystė euroatlantinėse struktūrose yra gyvybiškai svarbi. Tačiau šiame požiūryje nėra „euroentuziastingo“ aklumo ta prasme, kad jis atspindi įsitikinimą, jos šios iš principo naudingos ir reikalingos struktūros nėra filantropų arba, kalbant paprasčiau, geraširdžių tetų ir dėdžių klubas.
Tai reiškia, kad eurorealizmas įkūnija aiškų supratimą, jog patekus į turtingiausių ir galingiausių pasaulio valstybių klubą jame vis dėlto reikia tvirtai ir protingai grumtis už lygiateisę ir garbingą vietą prie derybų ir pasitarimų stalo. Ir tai įmanoma padaryti tik būnant ir išliekant valstybe.
Karas negailestingai ir iki galo apnuogino šią tiesą, kuri atsiskleidė kraupiausiu dilemos – dujos, nafta ar Ukrainos griuvėsiai – pavidalu. Todėl straipsnis leidžia pasidaryti tik vieną išvadą, kuri turėtų tapti pamoka ateičiai. Beveik nėra abejonių, kad jeigu Putinas būtų laimėjęs per kelias dienas, jis tuojau pat būtų užėmęs Baltijos kraštus. Kad ir kaip sunku atsikvošėti ir apsiprasti su tokia mintimi, bet reikia prabusti iš naivių „vertybinių“ tauškalų palaikomos savihipnozės būklės ir turėti drąsos pasakyti sau žiaurią tiesą.
O ji yra tokia: jeigu ne Ukrainos žygdarbis ir auka, visai panašu, kad šių metų Kovo 11-ąją būtume „šventę“ po sugrįžusio okupanto padu. Tai, ką regėjome per šiuos du mėnesius ne tik duoda pagrindą spėti, bet beveik neleidžia abejoti, kad būtume buvę palikti likimo valiai teisinantis tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas akivaizdus nenoras ir/ar baimė suteikti rimtą pagalbą ukrainiečiams.
Vadinamieji „euroentuziastai“ pavojingiausi ir labiausiai pakenkė Lietuvai tuo, kad metų metais slopino savarankišką, blaivų ir sveikai kritišką požiūrį į Lietuvos sąjungininkus. Kiekvienoje mažaraščiams propagandininkams pernelyg sunkioje suprasti mintyje ir kiekviename dėl tos priežasties atrodančiame „įtartinu“ žodyje tiesiog liguistai, kaip gūdžiausiu sovietmečiu, vis ieškoma tariamų „paslėptos neapykantos Vakarams ir europinėms vertybėms“ apraiškų. Šitaip slopinant laisvą ir autentišką geopolitinį ir valstybinį mąstymą Lietuva pamažu ir nepastebimai buvo stumiama į prarają. Ta praraja neprasivėrė ir 1940-ieji nepasikartojo tik per Ukrainos žmonių sukurtą stebuklą.
Šis „euroentiziastingas“ Lietuvos naikinimas ir stūmimas į pražūtį turi kuo greičiau baigtis.
