Vladimiras Laučius. Skvernelis ir demokratai kaip kolektyvinis anti-Mefistofelis

Saulius Skvernelis ir jo vadovaujama partija – tai tarsi Mefistofelio iš Goethe’s „Fausto“ priešybė. Goethe’s Mefistofelis – dalis tos galios, kuri vis nori bloga, bet padaro gera (Ich bin ein Teil von jener Kraft / Die stets das Böse will und stets das Gute schafft), o S. Skvernelio demokratai – atvirkščiai: tikrai linki gera, bet tai, kas iš viso to išeina…

Demokratai iškart po Seimo rinkimų norėjo, kad valdančiojoje koalicijoje nebūtų valstiečių. Viešojoje erdvėje jų lyderiai ne kartą buvo atkreipę dėmesį į tai, jog yra, jų požiūriu, neįveikiama praraja tarp to, kas vadinama intelektu, išmintimi, ir to, ką kalba ir daro valstietis Seimo narys Valius Ąžuolas.

Ir ką dabar turime po visų – iš esmės turbūt sveikintinų – demokratų pastangų? Valstiečiai – valdančiojoje koalicijoje, o Valius Ąžuolas pretenduoja net į ministro portfelį. Vienas baisiausių demokratų sapnų gali virsti Lietuvos politine kasdienybe.

Panaši istorija ir su Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“. Demokratai jos nenorėjo formuojantis koalicijai, ir juos, matyt, galima buvo suprasti bei užjausti tuo klausimu. Bet tada iškilo dilema: arba rinkimus su trenksmu laimėję centro kairieji išvis nesugeba sulipdyti valdančiosios daugumos, arba demokratams tenka susitaikyti su nejaukia koalicine partneryste.

<…> Socialdemokratai mėgino raminti aistras, bet, kitaip nei 2012–2016 metais, kai S. Skvernelis, tuomet deleguotas į ministrus Rolando Pakso partijos, nesikratė partnerystės su valdžioje buvusia Darbo partija, su „Nemuna aušra“ pašonėje jam ramiai sugyventi nesisekė. Nors vargu ar NA laikytina blogesniu ir, vertinant iš vertybinės politikos aukštumų, Lietuvai pavojingesniu dariniu už Viktoro Uspaskicho partiją.

Tiesa, ir tada S. Skvernelis nebuvo labai taikus: nuo jo kliuvo Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei – Viktoro Uspaskicho ištikimai bendražygei.

Apskritai demokratų pirmininkas, matyt, griežtai pageidauja, kad politikoje jį suptų protingi, moralūs ir kultūringi žmonės. Šis noras savaime nėra nei smerktinas, nei slopintinas. Tačiau šio noro besąlygiškas prioritetizavimas, keliant kartelę labai aukštai, gali pridaryti žalos ir Lietuvai, ir kartelę per aukštai keliančio politiko vadovaujamai partijai. Ką dabar ir turime: demokratai kovojo su NA ir valstiečiais, bet viskas baigėsi tuo, kad jų pačių koalicijoje neliko, o jų vietoje – kaip tik NA ir valstiečiai su Valiumi Ąžuolu priešaky.

Ar Lietuvai, Seimui ir vyriausybei geriau nuo to, kad S. Skvernelį Seimo pirmininko poste arba Žygimantą Vaičiūną ir Luką Savicką ministrų postuose pakeis kolektyvinis V. Ąžuolas? Vargu bau. Ar buvo galima išvengti koalicijos partnerių kaitos? <…>

Visą straipsnį skaitykite 15min. (prenumeratoriams)