Geriausi Rusijos žinovai Vakaruose, be kita ko, nesutaria dėl sovietinės Rusijos santykio su jos ikisovietinės raidos šimtmečiais.
Tie, kurie sako, kad sovietinė Rusija – tai nuo XV a. besitęsiančio rašizmo (собирание земель русских) ir bizantizmo modernizuota atmaina, leidžia pernelyg ignoruoti sovietų ontologinį blogį. Savo ruožtu tie, kurie per daug pabrėžia sovietmečio istorinį išskirtinumą, suteikia progą įsitvirtinti rusų propagandiniam naratyvui apie „gerąją imperiją“ ir „gerąją europietišką Rusiją“, kurias sugriovė bolševikai, bet kurių potencialas rusų visuomenėje esą kažin kaip išliko ir kurios galėtų natūraliai atgimti, jei neliktų Putino režimo.
Apie tai – antroji straipsnių ciklo, skirto šįmet mirusio prancūzų filosofo Alaino Besançono įžvalgoms apie Rusiją priminti, dalis. (Pirma dalis ČIA)
Rusija: kas kaltas ir ką daryti. II. Tarp Voronežo ir Tulūzos
Kad ir kiek tiesos būtų Besançono Rusijos sampratoje, kuriai sovietinis laikotarpis yra ne tik rašizmo tradicijos tęsinys, bet ir visiškai naujas reiškinys su jam vienam būdingu blogiu, peržengiančiu įprastas politikos kategorijas, ši samprata, kaip minėjau pirmoje šio straipsnio dalyje, turi pavojingų praktinių implikacijų. Jas dabar ir aptarkime.
Jei mes imame pernelyg pabrėžti sovietinės Rusijos ir ją tęsiančio Putino režimo istorinį, politinį ir net ontologinį išskirtinumą, pamiršdami tęstinumą, tai gali padėti formuotis carinės Rusijos – ir apskritai Rusijos – iškreiptam suvokimui, kurio dažnai siekia net ir liberalūs, „opoziciniai“ Rusijos analitikai ir istorikai, kartais subtiliai, o kartais tiesmukai peršantys klaidingą ir pavojingą mintį, esą Rusija iki 1917 m. revoliucijos buvo (ir, vadinasi, potencialiai tebėra) organiška Europos ir Vakarų civilizacijos dalis.
Šis požiūris, kurio nuosaikesnės atmainos turi šiokių tokių argumentų (pvz., tai, kad carinė Rusija išties turėjo ir europinės raidos bruožų), galintis iš pirmo žvilgsnio atrodyti net gana nekaltai (kaip „aukso amžiaus“ elementų ieškojimas ikirevoliucinėje praeityje), tarkime, Andrejaus Zubovo pasalėžiūroje, vis dėlto nėra vien romantiškai naivus ir nekaltas.
Reikėtų patikslinti: tai nėra Besançono ir jo bendraminčių mokyklos požiūris. Tai – ydingos mąstymo grandinės išdava, kuri atrodytų maždaug taip: „bolševikai atnešė visiškai naują santvarką ir politinę kultūrą, todėl Sovietų Rusijos negalima laikyti tik „pablogintu“ carinės Rusijos tęsiniu; bolševikai išmušė Rusiją iš tradicinių vėžiu, nustūmė ją nuo šimtmečius trukusios raidos bėgių, ir jei pasigilinsime, tai matysime, jog tie bėgiai buvo iš esmės vakarietiški, europietiški; vadinasi, jei pavyktų nuversti bolševizmo tęsėją Putiną, Rusijai būtų grąžinta jos natūralaus istorinio pasirinkimo galimybė – sugrįžti į Europą.“
Į šią „dviejų Rusijų“ sampratą liberalūs ir opoziciniai rusai nuolat geba gražiai įpinti europinės Rusijos vaizdinį. 1989–2000 metais šis vaizdinys buvo labiau „fukujamiškas“: komunizmui žlugus, Rusija ir kitos jo nukankintos šalys esą natūraliai virs liberaliosiomis demokratijomis, nes būtent tokia kryptimi mus veda visagaliai hegeliškos istorinės pažangos dievai.
Nors jau 1989 metais buvo akivaizdu, jog Francis Fukuyama siaubingai klysta, tai buvo imta visuotinai pripažinti tik praėjus daugiau nei dešimtmečiui. Dabar, vėlyvojo Putino epochoje, natūraliai liberalėjančios Rusijos vaizdinys Vakaruose patyliukais nurašytas, ir jį keičia kitas mitas: Rusija Europai nėra nei civilizacinis priešas, nei svetimkūnis, nes, kad ir kur mus nublokštų politinių santvarkų kaitos peripetijos, kultūrinio priklausymo Europai tadicija lieka ir vienija mus visus (kaip kažkada sakė Putinas – nuo Londono iki Vladivostoko).
Besançonas su tuo griežtai nesutiktų, bet, kai jo su mumis nebėra, o geriausiais Rusijos ekspertais visoje Europoje prisistatanti rusų liberalioji opozicija šiandien, regis, yra visur, ir visi jos atidžiai klausosi, akivaizdu, kad geriau girdima bus ne Besançono mintis apie dvi blogas Rusias, o šios minties prorusiška aberacija, kai kalbama apie blogą (sovietų) ir tariamai gerą (ikirevoliucinę, „amžinąją“) Rusią.
Ir kai šis („blogos“ ir „geros“ Rusios) naratyvas įsivyrauja, liberaliojoje opozicinėje rusų žiniasklaidoje pastebime tokių dalykų, dėl kurių seniai laikas pradėti kalbėti apie Rusijos priešišką propagandą ne vienaskaita, o daugiskaita. Ir ta kita – vadinamųjų opozicionierių skleidžiama propaganda nėra kažin kuo daug geresnė už Putino istorinius kliedesius.
Ne taip seniai viename projekto „Suprasti Rusiją“ straipsnių rašiau apie požiūrį, kad Rusijos imperija XIX amžiuje buvo Europos gelbėtoja nuo barbarų, tokių, kaip Napoleonas. Šio požiūrio autorius irgi aiškiai rėmėsi prielaida, kad iki revoliucijos Rusija buvo Europos dalis – ne tik organiška, bet ir geresnė, europietiškesnė už kitas jos dalis. Tiesiog nuostabu.
Gali atrodyti, kad tokie išvedžiojimai – retas atvejis, tačiau, deja, taip nėra. Jie – dažni ir natūraliai būdingi tam intelektualiniam ir politiniam dariniui, kurį mūsų dienų Europa garbina kaip Rusijos liberaliąją opoziciją ir neva geriausiai (nes „iš vidaus“) Rusijos specifiką išmanančius žmones.
Šiomis dienomis tas pats garsus opozicinis leidinys, kuriame buvo rašoma apie gerąją Rusijos imperiją, paskelbė dar vieną opusą, kuriame Hamas teroristai lyginami su XIX amžiaus lenkų ir lietuvių sukilėliais prieš Rusijos valdžią. Skaitytojui dovanojama nuostabi autoriaus mintis, kad Rusijos imperija gynė tvarką, saugumą ir civilizaciją taip, kaip šiandien jas gina Izraelis, o Europos užuojauta lenkų ir lietuvių sukilėlių atžvilgiu XIX amžiuje lyginama su dabartine europiečių užuojauta arabų teroristams Palestinoje.
Paprastai kalbant, Besançono mokyklos teiginys, kad ikirevoliucinė Rusija buvo mažesnis blogis už sovietinę Rusiją, virsta teiginiu, kad ikirevoliucinė Rusija buvo ne tokia jau ir bloga, o gal net – visai nebloga; ne tik nebloga, bet ir gera Europos dalis, gynusi europiečius nuo barbarų, tokių, kaip Napoleono prancūzai arba už laisvę kovoję lietuviai ir lenkai; ir būtent tą gerąją Rusiją turėtų atgaivinti rusų opozicionieriai; ir jei ta atgaivinta geroji Rusija bus tradicinį (ikirevoliucinį) mentalitetą replikuojanti ir puoselėjanti postimperija, tai – nieko blogo, o gal net ir visai gerai.
Į panašų paklydimą mus gali vesti ir, tarkime, vieno geriausių Rusijos ekspertų Amerikoje Stepheno Kotkino pozicija. Jis įsivaizduoja, kad Rusija galėtų pakartoti Prancūzijos kelią nuo absoliutizmo ir revoliucijų prie demokratijos. Jis tai vadina geruoju scenarijumi – Rusijai ir Vakarams.
Deja, šis scenarijus remiasi labai abejotina prielaida, kad, jei XVIII amžiaus rusų ir prancūzų absoliutizmai buvo panašūs, kaip ir jų sukeltos didžiosios revoliucijos (1789 ir 1917), tai ir patys XVIII, XIX ar XXI amžiaus rusai laikytini panašiais į prancūzus – politiškai, kultūriškai ir istoriškai.
Tačiau, vaizdžiai ir trumpai kalbant, piešdamas Rusijai prancūziškos raidos scenarijų, Kotkinas nemato skirtumo tarp Voronežo ir Tulūzos. Nematyti esminio skirtumo tarp Voronežo ir Tulūzos yra būtent ta didžioji europiečių klaida, kurią jie darė ištisus šimtmečius ir kurios savo knygoje „Sainte Russie“ įspėja nebekartoti a. a. Besançonas.
