Nei knygos turinys, nei jos autorius nėra tie, kuriuos galima būtų labai rekomenduoti vaikučiams. Bet suaugę laisvos valstybės piliečiai – kodėl iš jų turėtų būti atimta galimybė sužinoti net ir bjauriausius mūsų pasaulio dalykus?

Save vadinantys liberalais siūlo mažamečius supažindinti su intymaus gyvenimo subtilybėmis, sakydami, kad tai naudinga. Bet kartu siūlo iš pilnamečių piliečių atimti teisę susipažinti su viešojo gyvenimo ypatumais, kažkada plačiai pasireiškusiais istorijoje ir mus gerokai palietusiais.
Rusai pyks?
Pirma, vilkui nereikia preteksto norėti kraujo.
Antra, bet kuriam, taip sakančiam, reikėtų pakišti panosėn istorinius faktus.
Būtent totalitarinės valstybės draudė knygas. Mein kampf, kuri Rusijoje nuo 1992 buvo išleista ne kartą ir dideliais tiražais, Rusijos Ufos miesto teismas uždraudė pripažindamas ekstremistine knyga tik 2010 metais, kai įsismarkavo dabartinis režimas, meluojantis viską apie visus, tame tarpe ir apie savo romantinius santykius su Mein kampf autoriaus ideologija, dėl istorinių aplinkybių virtusius aštriu senų meilužių konfliktu.
Bet kam, išsižiojančiam, kaip čia mes atrodome prieš rusus, verta būtų priminti ir faktą, kad pirmą kartą Mein kampf Rusijoje buvo išleista 1933 metais.
Taip, nepasigirdo, būtent 1933. O leidėjai buvo Karl Radek (rusų bolševikų partijos centro komiteto ir Kominterno vykdomojo komiteto prezidiumo narys) ir Grigorijus Zinovjev (rusų bolševikų partijos politinio biuro narys, pati viršūnėlė).
Leidimas buvo nedidelio tiražo ir skirtas specialiai aukštiems partijos vadovybės nariams kaip darbo knyga studijuoti naudingą draugiškos partijos patirtį.
Paprastiems žmonėms knyga buvo šiukštu neprieinama, kaip ir priklauso totalitarinei valstybei. Su oficialiu pretekstu – apsaugoti „paprastus žmones“ nuo neigiamo poveikio.
Kažkodėl man ir dabartiniai rėkautojai yra panašūs į žmonių apsaugotojus iš toms partijoms broliškų partijų.
Net minties nėra sakyti, kad ta knyga yra gera. Bet kas yra gerai, kai kalbame apie žinojimą?
Štai aš neseniai bendravau su profesoriumi, visą gyvenimą tiriančiu mėšlą. Ir net ekspertizę jam visai už nemažus pinigus užsakinėjome – ko tik advokato darbe neprireikia.
Tuo labiau viešame žmonių gyvenime. Žinoti nėra blogiau, negu klaidžioti nežinojime ir gyventi pagal kitų (visai nebūtinai protingų, o net jeigu ir tokių) nurodymus.
Žinojimas yra sąlyga, be kurios net negali svarstyti gėrio ir blogio klausimų, ką jau ten kalbėti apie jų atskyrimą.
Kažkodėl vis atsiranda norinčių iš mūsų tokią galimybę atimti.
Yra knygų, visai galinčių būti pavojingesnėmis negu šita. Pavyzdžiui, Nyčės kūriniai. Arba net Šventasis raštas – tai juk tikra bomba, jeigu rimtai.
O galiausiai – norėčiau pamatyti kaip tos knygos bus einama pirkti. Ką jūs ten perskaitysite, leiskite paklausti? O perskaitę, kokį to poveikį patirsite?
Ar jaunuoliai, pažaidę Grand Theft Auto, eina mušti praeivių?
Iš jaunatviško smalsumo skaičiau prieš gerų 30 metų, ir nieko, išskyrus pasidygėjimą ir nuobodulį ten neradau.
![]()






Koks kvailys gali tokią storą ir beprotiškai brangią knygą pirkti? Geriau jau surinktumėte Solovjevo komentarus ir išleistumėte jų rinkinį arba tiesiog „Solovjevo karas”, kuris irgi pas mus uždraustas, kad mūsų runkeliai su mokslo pirmūnais nei žinotų, nei suprastų, kas mums ruošiama, planuojama ir organizuojama, kokie slapti popieriai pasirašyti. Kaip Grand Duo naujai dalysis pasaulį. Arba naujasis Grand Three, jei ant dienų prisijungs ir Kinija.
„net ekspertizę jam visai už nemažus pinigus užsakinėjome“
Kas trukdė parašyti „užsakėme“ ar „buvome užsakę“?
Reikia ir kitų tokių knygų, pvz TSKP istorijos trumpasis kursas, Maoceduno citatų rinkinys, galima dar ir Putino būtų.