[…] Mūsų vidaus politika jau ne paviršutiniškai, o iš esmės pasuko, kalbant Carlo Schmitto terminais, draugo ir priešo skirtimi apibrėžto konflikto link. Konflikto, kuriame priešas yra nebe tik asmeninis, lot. – inimicus, bet – viešas, politinis: lot. hostis.
Schmittas veikale „Der Begriff des Politischen“, aiškindamas politiškumo sampratą, suformuluoja savo įžymųjį principą, pagal kurį politiškumą nusako draugo ir priešo skirtis. Šiai skirčiai suvokti svarbu netraktuoti politinio priešo per asmeninio smerkimo, keršto ar neapykantos prizmę. Maksimoje „mylėk savo priešą“, paskelbtoje evangelijose pagal Matą ir Luką, kalbama apie asmeninį – privatų, o ne politinį – viešą – priešą. Jose sakoma „diligite inimicos vestros“, o ne „diligite hostes vestros“.
[…] Pasak Schmitto, kai politinė draugo ir priešo skirtis persikelia iš santykių tarp valstybių į vidaus politiką ir užvaldo tarpusavyje kovojančių partinės prigimties grupių protus ir mintis, privataus gyvenimo rietenos ima virsti politiniu konfliktu, o konflikto vidaus politikoje logika, savo ruožtu, numato pilietinį karą kaip galimą kraštutinę tokio proceso baigtį. […]
2025-ųjų Lietuva tapo privataus priešo virtimo politiniu priešu arena. Tokį virsmą jau seniai skatino socialiniai tinklai, tapę privačios neapykantos transformatoriais, verčiančiais privačią vendetą viešu politiniu konfliktu. Bet 2025-ieji šį procesą gerokai paspartino. […]
Feisbukas jau seniai atlieka privataus įsiūčio, „myliu-nemyliu“ mąstymo, bandos jausmo ar nevisavertiškumo komplekso konvertavimo į politinę veiklą funkciją. Šiuo atžvilgiu 2025 metai nebūtų išskirtiniai, jei ne kova „už žodžio laisvę“ prisidengusių LRT administracijos rėmėjų sukelta politine isterija.
Ši isterija – išskirtinė pirmiausia tuo, kad bene geriausiai per visą XXI amžių įkūnijo reiškinį, kurį viename ankstesnių straipsnių pavadinau elitų maištu. Pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį tapome, kalbant Jose Ortega y Gasseto terminais, „masių maišto“ apraiškų liudininkais, kai rinkėjų masės būrėsi palaikyti prezidentą Rolandą Paksą. O 2025 metais sulaukėme Vilniaus gatvėse to, ką Christopheris Lasch’as laikytų elitų maištu, lietuviškų apraiškų.
Tačiau 2025 metų išskirtinumas neapsiriboja vien elitų maištavimu. Svarbu ir tai, kaip maištaujantys Lietuvos elitai tai daro. Ir čia bene iškalbingiausias simbolis, leidžiantis kalbėti apie Schmitto inimicus peraugimą į hostis, privačios neapykantos – į politinį konfliktą, yra LRT administracijos fanatikų šūkis – „Tai mūsų Sausio 13-oji“. Šiuo šūkiu prasideda vidaus politikos kelias pilietinio karo link.
Nes Sausio 13-osios kova – tai visiška priešybė tam maivymuisi ir spardymuisi liaunomis kojytėmis virtualioje erdvėje, kuria užsiima mūsų maištaujantys tariami elitai. Kol viskas vyksta tik feisbuke, tai – viso labo privatus apsispjaudymas: agresyvių pliurpalų, karingai skambančių paistalų vendeta. Bet kai ši vendeta gausiai finansuojama iš valstybės biudžeto ir telkia tūkstantines minias, o tos minios savo kovos simboliu renkasi Sausio 13-ąją, tai jau – ne privatus pasispardymas, o viešas (politinis) konfliktas su kraujo praliejimo galimybe tarp eilučių.
Tai – iškalbingas ir ryškus pavyzdys, kaip Schmitt’o politinė „draugo / priešo“ skirtis iš santykių tarp valstybių persikelia į santykius tarp vidaus politikos grupių ir pareikalauja kovoti už „šventą reikalą“. Tie, kurie garsiai pareiškia, jog „tai – mūsų Sausio 13-oji“, netiesiogiai pripažįsta esą pasiryžę lieti kraują ir mirti už savo nuomonę, o tuos savo valstybės piliečius, kurių pažiūros su jų nuomone nesutampa, laiko tokiais pat priešais, kaip rusų (sovietų) okupacinė kariuomenė. […]
Visas straipsnis – 15min.lt
„Schmittas veikale „Der Begriff des Politischen“, aiškindamas politiškumo sampratą, suformuluoja savo įžymųjį principą..”..
Nežinau ką gali rimto ir iš esmės suformuluoti nuo 1933 metų buvęs Vokietijos nacionalsocialistų partijos narys, kaip pats sakė – radikalus antisemitas-, apie pilietinių karų priežastis.. Nebent Laučiui yra „atradimas” Schmitto.. – (o juoke)” įžymus principas”, pagal kurį politiškumą nusako draugo ir priešo skirtis..”…
Laučiaus straipsnelyje nagrinėjamą kapitalistinės visuomenės problematikos vieną iš neišvengiamų palydovų „karą” (pilietinį, tarp šalių, kolonijinį…) ir dar daug kitokių dalykų su vokišku pedantizmu, argumentuotai, aiškiai … išdėstė kone prieš du šimtus metų vienas iš protingų „dėdžių” vardu Marksas… Marksas sudėjo taškus ant „i”, kurių nepajėgė sudėti anglai A, Smitas, Malthusas, Ricardo, Millis, Ouwenas….
po taškų sudėjimo prasidėjo dar nepasibaigusi kruvina marksizmo fanatikų puota , pareikalvusi tiek aukų kiek nepajėgė organizuoti taškų nesudėjusieji kartu sudėti.
Jo jo, ypač marksizmo fanatikų puota prasidėjo po gorbačiovinių „marksistų” tarybinės sovietijos sugriovimo.. Pasauliniai „marksistai” iš JAV pradėjo įsisavinti, kur taikiai, kur pykšteldami (Jugoslovija) sovietijos užleistas teritorijas Europoje ir buvusioje sovietijoje.. Taip pat „marksizmo” fanatikai pradėjo tvarkyti savo „marksistinius” reikalus, Afganistane, Irake, Libijoje, Sirijoje…, dabar pradėjo „marksistinius reikalus” tvarkyti Venesueloje.. Tiesa, „marksistai”-revoliucionieriai 2014 suorganizavę ir finansavę sėkmingai pradėtą maidaninę „orumo” revoliuciją Ukrainoje truputį apsiskaičiavo su pabaiga.. Ukrainoje „marksistai” rungiasi ir po šiai dienai… Taip sakant, daugiau nei akivaizdžiai demonstruoja, ką apie kapitalizmo „bėdas” pasakojo „dėdulė” Marksas…
Na, kraujas buvo liejamas ir iki Markso, nuo seniausių laikų, tačiau Marksas teoriškai pagrindė revoliucinę proletariato kovą dėl valdžios. Tarybinė sovietija vos pastumta griuvo kartu palaidodama ir vienintelį teisingą teorinį mokymą, pagrindusi sovietijos atsiradimą.
Bankininkai pačiam proletarai, tiesa? Wall Street’o turtingiausi bankininkai pačiam proletarai arba kitaip – ubagų gynėjai ir jų interesų reiškėjai, ane? Be Markso pasauliniai socialistai Vokietijos tautinių socialistų nebūtų įvikę. Bolševikų partijos lyderiai kilę iš ubagų, ane?
„Marksas teoriškai pagrindė revoliucinę proletariato kovą dėl valdžios..”, jei skaitei ir supratai ką rašinėjo Marksas, tarp kitko, tai pažymėjo savo išvadose ne vienas rimtesnis JAV ar Vakarų „dėdė”, Marksas argumentuotai „išnarstė” XIX a. kapitalistinės visuomenės ekonominį ir socialinį funkcionavimą, šios visuomenės klasių nesutaikomą antagonizmą.., numatė „šviesią” ateitį. Marksas pastebėjo, kad stambėjant gamybai, gamybai tampant visuomenine, nes gamykloje už duonos kąsnį privalėjo dirbti daug samdinių, Markso pavadintų „proletariatu”. Kapitalistinėje visuomenėje kapitalisto įmonės pagaminti „vaisiai” yra tik kapitalisto. „Dėdulė” Marksas akcentavo, kad esant visuomeninei gamybai ir, esant privačiam gamybos produkcijos pasisavinimui ir skirstymui, neišvengiamai, anksčiau ar vėliau pasireiškia nesutaikomas „antagonizmas”. Marksas parodė, kad nemažesnis antagonizmas buvo ir tarp privilegijuotos, labai gerai gyvenančios iš rentų Anglijos aristokratijos ir „marksistinių” kapitalistų.. Anglijoje vienoje iš pirmų atsirado mašininė gamyba ir gimė „kapitalistai”..
Išmintingi „dėdės” labai seniai, dar prieš Marksą konstatavo, kad socialistais, nepriklausomai nuo istorinės epochos, „politinių” spalvų ir pavadinimų yra tie, kurie stengiasi, deklaruoja, keičia, reformuoja.. žmonių gyvenimą, gamtą.. kad jis žmonėms, kurie „nusipelnė” gyventi geriau, „būtų geresnis”.. Ką ypač akivaizdžiai patvirtina ir šiandienos Lietuvos „demokratinė” santvarka…
Marksas apie žmonių „gyvenimo gerinimą” nieko net neužsimena. Jis argumentuotai savo knygose įvardija kapitalistinės visuomenės neišsprendžiamas problemas ir neišvengiamą šios sistemos krachą.. Kaip neišvengiamai buvo su ankstesnėmis „ekonominėmis farmacijomis”, feodalizmas… Kapitalistinės sistemos „bėdas” labai akivaizdžiai demonstruoja prasiskolinusi JAV , kurios agoniją prailgino SSSR ir socialistinio lagerio sugriovimas. Šių šalių resursų JAV ir Vakarų kapitalizmui pakako tik iki 2008 krizės.. Šiandiena JAV kapitalizmas, kaip pasakojo Marksas,” marksistiškai” pakilo į žūtbūtinę kovą pratęsti prasiskolinusio JAV kapitalizmo agoniją. Trumpas marksistiškai pasauliui skelbia, kad JAV „saugumo užtikrinimui” reikalinga ne kokio Ukrainos kapeikiniai žemės ir ekonomikos „turtai”, o Grenlandija, Venesuelos nafta, Kanada, Panamos kanalas, Meksika.. Trampas deklaruoja, kad visas vakarų pusrutulis yra Amerikos..
Prasiskolinęs ne tik Amerikos imperializmas. Visa žmonija gyvena savo ateities sąskaita. Marksas apie tai nerašė, bet dabartiniai ekologai šneka aiškiai. Tik nepasako kad žmonijos agresyvus viendieniškumas kuo glaudžiausiai susijęs su didėjančiu prie kapitalizmo žmonių skaičiumi planetoje. Planetos rsursai senka, štai Amerikos imperialistai ir stengiasi užsigrobti kuo daugiau. O ką daryti su visliais Afrikos, Azijos,Lot Amerikos proletarais? Pabandyk tik pasakyti kad norint gerai gyventi daugintis reikia kaip Europoje. Oho, ką tau atsakys.
Tik priminsiu ,kad MARKSAS , taisyklingai lietuviškai rašosi kaip „MARXAS”.
Tai pagal tave išeina, kad teisingai būtų ir Trumpas (prie pavardės originalo kalba pridedėjus galūnę as).
„Maksimoje „mylėk savo priešą“, paskelbtoje evangelijose pagal Matą ir Luką, kalbama apie asmeninį – privatų, o ne politinį – viešą – priešą. Jose sakoma „diligite inimicos vestros“, o ne „diligite hostes vestros“.
Bet juk evangelijos parašytos graikiškai.
Laučius atkakliai nori įtikinti, kad nevykusi, nepasverta mitinginė frazė verta ne pašaipos, bet, sykį išsprūdusi, veda mus prie pilietinio karo. Gal jis pats karu suinteresuortas?
Teip, teip… žinoma, žinoma…, juk kas nėjo į MGB „Kreminio falo“ mitingą yra lietuvių priešas. Didelis priešas, daug didesnis už rusų ir sovietų kariuomenes kartu sudėjus, nei teigia Autorius ar yra įrodęs Karolis Šmitas.
Reikia kraujo, elitinio kraujo, juk kultūr-rūristų kraujas tiek užviręs, kad emocijos liejasi per kelnes. Ant „Kreminio falo“ net vietos pritrūko MGB jausmams išlietį ant Seimo ir LRT tarybos, teko daugtaškius dėti. Kultūriškai… ir elitiškai.