[…]
Ar tikrai demokratai lengva ranka atsisakys dviejų ministrų portfelių, Seimo pirmininko pozicijos, svarbių parlamentinių komitetų (NSGK, SRDK) kontrolės, kad tik parodytų savo požiūrį į Dudėną ir pasakytų griežčiausią „fe“ savo koalicijos partneriams, kurio dauguma rinkėjų nei supras, nei įvertins?
[…] Iš tiesų demokratams trauktis iš koalicijos būtų be galo sudėtinga ne tik todėl, kad dalis jų joje vis tiek liktų, net jei didesnė dalis pasitrauktų. Problema – ir partijos ateitis konkurencinėje kovoje dėl vietos po saulė, kur demokratus iš kairės spaudžia jų koalicijos bendražygiai socdemai, o iš dešinės – į stipriausios centro partijos vardą pretenduojantis Liberalų sąjūdis.
Būdami valdžioje demokratai gali atrodyti esą geresnė alternatyva socialdemokratams. Nes socdemai – patys didžiausi, labiausiai matomi, ir todėl – į kadencijos pabaigą susirinksiantys visus centro kairės rinkėjų nusivylimus. Tikėtina, kad dalis nusivylusiųjų 2028 m. rinksis nebe LSDP, o „Vardan Lietuvos“.
Tuo pat metu demokratai turi didelį pranašumą ir prieš savo konkurentus liberalus, nes, turėdami kelias ryškias valdžios tribūnas, yra kur kas geriau girdimi ir matomi už Liberalų sąjūdį. Demokratams pasitraukius į opoziciją, jų komunikacijos sąlygos taptų tokios pačios, kaip liberalų, ir tada nugalėti konkurencinėje kovoje dėl centro rinkėjų jiems būtų daug sunkiau.
Daryti spaudimą socialdemokratams Sauliaus Skvernelio partija, žinoma, gali ir, tiesą sakant, tai daro. Tačiau spaudžiant nereiktų perspausti – ar dėl Seimo nario Dudėno ir koalicijos sutarties detalių, ar dėl kurių nors kitų probleminių punktų.
Socialdemokratai dabar – gana vieningi ir stiprūs. Dėl Vilijos Blinkevičiūtės politinių viražų ar „kaip jūs galite bendradarbiauti su Žemaitaičiu“ mitingai prie Seimo, kaip matome, nebesirenka. Kovotojai akivaizdžiai išsikvėpė, o jų kovinė aistra tyliai išgaravo kartu su pernykštėmis kalbomis apie „pasaulio diplomatija Lietuvai šito neatleis“.
Mindaugui Sinkevičiui atsisakius kovoti su Gintautu Palucku dėl partijos pirmininko posto, LSDP išvengė rimtesnio susiskaldymo ir vidaus rietenų, o Sinkevičių raginę būtinai mesti iššūkį Paluckui Tėvynės sąjungos pusiau etatiniai vanagai, žiniasklaidoje pristatomi kaip „nepriklausomi analitikai“, liko lyg musę kandę.
Partijos pirmininko rinkimus užtikrintai laimėjęs Paluckas dabar turi savo rankose rimtų kozirių. Be kita ko – ir žaidžiant galios žaidimus valdančiojoje koalicijoje. Ir net parodant duris kuriems nors koalicijos partneriams.
Prieš porą mėnesių ryžtingesnis Palucko veikimas koalicijos partnerių atžvilgiu būtų galėjęs sukelti nemenkų priešpriešų pačioje Socialdemokratų partijoje. Dabar šios grėsmės neliko, jo rankos – laisvos.
Tai pirmiausia sakytina apie santykius su „Nemuno aušra“. Negavęs leidimo dirbti su įslaptinta informacija NA lyderis atsiduria dar puse žingsnio toliau nuo stalo, prie kurio visaverčiai politikos dalyviai priima sprendimus. Skvernelis ir jo partija daro viską, kad ta pusė žingsnio taptų panašesnė į raudoną liniją. Bet ar demokratai tikrai apsidžiaugtų, jei „Nemuno aušrą“ koalicijoje pakeistų valstiečiai (plius trys ar keturi atskilę Žemaitaičio bendražygiai)?
O Paluckas dabar jau gali ryžtis tokiai rokiruotei, jei kiltų daugiau problemų dėl Žemaitaičio. Lygiai kaip ir pasiimti į koaliciją valstiečius atsisveikinus ne su „Nemuno aušra“, o su tais demokratais, kurie sugalvotų išeiti į opoziciją. Niekas socdemams – tiksliau, Paluckui – artimiausiu metu rankų nebeišsuks. […]
(Visas straipsnis – 15min.lt)
