(Ištrauka iš straipsnio)
<…> Iš tiesų, kalbant apie karą Ukrainoje, daugelis Vakarų politikų bijo ne tiek rusiškos apkerpėjusios branduolinės bombos kaip atsako į Ukrainos galingesnį puolimą, kiek to, kad Kremliuje nebeliks Vladimiro Putino. Jiems tai beveik toks pat nepageidaujamas, „per radikalus” scenarijus, kaip ir 1989–1991 metais jų pirmtakams buvo SSRS subyrėjimas.
Nuo praėjusių metų pavasario teko daug kartų girdėti kontrargumentą – esą politikai Vakaruose nebegali būti tokie neryžtingi, kad rimtai tikėtųsi sugyvensią su Rusijos režimu, nes jiems spaudimą daro visuomenės nuomonė, o ji Vakarų valstybėse po Bučos ir Mariupolio tapo griežta, ryžtinga bei principinga, ir politikams su ja teks skaitytis.
Taip mąstantiems žmonėms atsakydavau, kad kliautis visuomenės nuomonės tvirtumu, nuoseklumu ir teisingumu – nepatartina.
Pirmas dalykas – ji kinta, ir toli gražu ne visada – į gera. Antra, lygiai taip, kaip pernai visuomenės nuomonė privertė Vakarų politikus nusigręžti nuo Putino Rusijos, kitąmet ar po kelerių metų ji gali pradėti spausti juos visiškai priešinga kryptimi.
Ir žinote, ką tada sakys tie mūsų išminčiai, kurie dabar kliaujasi visuomenės nuomone ir giria į visuomenių balsą įsiklausiančius politikus? Jie staiga nuspręs, kad visuomenės balsas nėra toks jau geras ir teisingas dalykas, o Vakarų politikus, kurie to balso klausys, vadins populistais.
Nesijuokite: pamatysite, taip ir bus. Ir jau dabar krypstama ta linkme, kai kalbama apie artėjančius rinkimus Ukrainą palaikančiose valstybėse. Jau teko girdėti kalbant, esą kai kurie politikai Slovakijoje ir JAV pasisako prieš paramą Ukrainai, norėdami įtikti rinkėjams ir laimėti rinkimus.
Ei, palaukite, gerbiamieji, kaip tai – „norėdami įtikti rinkėjams”? Juk didžiausios rinkėjų grupės, leidžiančios laimėti rinkimus, kaip tik ir yra ta visuomenės nuomonė, kurią jūs visą laiką taip gyrėte ir kuri, anot jūsų, neleis Vakarų politikams nusigręžti nuo Ukrainos. Tai kaip čia dabar išeina? Gerai ar blogai, kai visuomenės nuomonė viską lemia?
Turbūt teks pripažinti, kad dažnai lemia ne tiek visuomenės nuomonė, kiek (neretai ją pakreipti galintis) valdančiojo elito politinės valios turinys. O apie šį turinį mano kuruojamame projekte „Suprasti Rusiją” gerai pasisakė Amerikos verslo instituto Rusijos tyrimų padalinio vadovas Leonas Aronas.
Štai citata iš jo atsakymo į klausimą: „[…] Prisiminkime: 1956 m. sukilimas Vengrijoje paskandinamas kraujyje, bet po to į JAV atvyksta Chruščiovas, kuris liaupsinamas ir Holivude, ir Niujorke. 1968 m. malšinamas Prahos pavasaris, o po ketverių metų Nixonas atvyksta į Maskvą, ir turime détente.
Tokį bangavimą lemia keletas priežasčių. Tarp svarbiausių priežasčių – trumpa buržuazinių demokratijų atmintis. Kita priežastis – tai, kad joms reikia taikos. Autoritariniams režimams reikalinga pergalė, o buržuazinėms demokratijoms reikia taikos.“
Štai čia ir glūdi esminė karo Ukrainoje problema. Rusija ir jos visuomenė nori ir karo, ir pergalės, o Vakarų visuomenės greitai pamiršta diktatorių žiaurumus, keičia nuomones ir nori taikos.
Maskvos ordų šūkis „можем повторить“ kyla net ne iš Antrojo pasaulinio karo, o Aukso ordos ir Jekaterinos laikų. Ir jis veikia. O kuo į tai atsakoma Vakaruose? „Imagine all the people / Sharing all the world / You / You may say I’m a dreamer / But I’m not the only one / I hope someday you’ll join us / And the world will live as one.”
Regis, Vokietijos kanclerio prieš pusantrų metų pažadėti 100 mlrd. eurų šalies gynybai įstrigo šiuose Lennono dainos žodžiuose, ir dabar llinguoja lėtame šokyje drauge su keliais remonto nereikalaujančiais Vokietijos tankais: „Imagine there’s no countries / It isn’t hard to do / Nothing to kill or die for / And no religion, too / Imagine all the people / Livin’ life in peace…“
* * *
Visas straipsnis – 15min.lt ČIA.
