delfi.lt
Vienas keisčiausių dalykų, besikartojančių stebint žmonių reakcijas į valstybių reakcijas į krizes, yra tai, kad daugelis reaguoja lyg vakar gimę.
Jie mato, džiaugiasi, pyksta, kažin ko reikalauja svarstydami apie padarinius, bet ne priežastis. Priežastiniai ryšiai, praeities klaidų įtaka dabarties problemoms kažin kodėl netelpa jų šia diena gyvenančioje mąstysenoje. Jų moto – „pamirškime praeitį, galvokime apie ateitį“.
O kas yra galvojimas apie ateitį, išėmus iš galvos visa tai, kas vyko iki dabar? Savanoriško sklerotiko sapalionės. Nes dabarties priežastys glūdi praeityje. Negalvojimas apie praeitį yra negalvojimas apie priežastis. O negalvojimas apie priežastis pasmerkia mus gyventi ne tarp politikos dalykų, o, geriausiu atveju, tarp jų metamų šešėlių.
Toks gyvenimas ir politinis mąstymas primena kačiukų žaidimą su lazeriniu spinduliu, atsimušančiu į sieną. Tai tarsi Platono ola su jos šešėliais ant sienų. Ryšys tarp saulės, objekto ir jo šešėlio nereflektuojamas – panašiai, kaip nenorima pastebėti vakar neatliktų namų darbų bei jų neatlikimą lėmusio galvojimo įtakos šiandienos ir rytdienos blogiems pažymiams.
Naivumas, prisidedantis prie šios mąstysenos viešpatavimo, stulbina savo mastais. Vieni – vadinkime juos „realistais“ – reikalauja iš šešėlių atsakomybės už neteisingus judesius ir bando stumdyti tuos šešėlius rankomis, nes juk „privalome ką nors padaryti patys ir tučtuojau“.
Kiti – vadinkime juos „idealistais“ – kaltina politikos piktadarius tuo, kad jie atkeliavo į XXI amžių iš praeities, kurios šiandien negali ir neturėtų būti, o mes jų laiku nepastebėjome ar neįvertinome todėl, kad jie – netikri, seniai išnykę, bet prisikėlę, kaip mamutai zombiai atitirpusiuose ledynuose arba kaip imperinė, kariauti ir žudyti nesibodinti Rusija.
„Realistų“ atotrūkis nuo realybės
„Realistai“ įsivaizduoja, kad Rusijos imperinės agresijos problemą galima ir reikia spręsti tik kaip šios dienos iššūkį. Šios dienos – vadinasi, kaip reiškinį, kuris mums aktualus tik nuo šių metų vasario 24 dienos arba nuo 2014-ųjų, bet su išlyga, kad tada dar „niekas negalėjo žinoti“, kokia ta Rusija su Putinu priešakyje iš tikro yra ir bus.
Štai vienas tipinis ignoruojamos tikrovės pavyzdys. 2012 metais tuometis kandidatas į JAV prezidentus konservatorius Mittas Romney sakė, kad Rusija kelia didžiausią geopolitinę grėsmę. Kairysis liberalas Barackas Obama ir jo rėmėjai, savo ruožtu, atkirto, kad šitaip manantis Romney – atitrūkęs nuo realybės.
Daugybė žmonių, kurie tada džiūgavo dėl Obamos pergalės ir laikė šį ideologinį leftistą puikiu užsienio politikos lyderiu, dabar ieško kaltų dėl to, kad Rusija nebuvo laiku sustabdyta ir kad Vakarai dabar nepajėgia nei jos efektyviai pažaboti, nei paremti Ukrainos sunkiąja ginkluote prašomais kiekiais bei tempais.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
