<…> Įsivaizduokime, kad yra šalis, kurioje konservatorių partija diktuoja madas ir pažiūras saugumo ir užsienio politikos srityse. Išlaikyti mados formuotojų vaidmenį jai padeda per pastaruosius porą dešimtmečių pasiektas politinio stiliaus ir mąstymo persidengimas su tos šalies sostinės politiškai aktyviausia gyventojų dalimi ir didžiausio šalies universiteto pasaulėžiūrine konjunktūra.
Šitokia situacija tarsi savaime stumia kitas – konservatoriams oponuojančias jėgas į politinių ir intelektualinių madų užribius. Nes kalbamas derinys – „teisingiausia“ partija + didžiausia universitetinė kadrų kalvė + „tikroji“ sostinės šviesuomenė – įvairių partijų politikus stipriai gundo kuo labiau orientuotis į šią trijulę galvojant, jog būtent tokia orientacija leis jiems atrodyti a) intelektualiems, b) vertybiškiems / moraliems ir c) labai patriotiškiems.
Ir štai prasideda įdomus bei savitas politinės mimikrijos procesas: dalis aprašomos šalies socialdemokratų deklaruoja esą socialdemokratai, bet vadovaujasi savo oponentų elgesio ir mąstymo modeliu. Vyraujančiomis madomis.
Šis reiškinys ima ypač badyti akis tada, kai, keičiantis premjerams ir vyriausybėms, partija reikalauja, kad svarbūs postai atitektų tos partijos bičiuliams, bet dalis bičiulių senų seniausiai yra anaiptol ne bičiuliai, o po socdemų kauke tikrąjį savo veidą slepiantys aprašyto karjeros modelio (orientuotis į vyraujančią „sostinės madą“) atstovai.
<…> Tarkime, svarbiai ministerijai ateina vadovauti socialdemokratė Živilė, kuri anksčiau priklausė partijai „Agrokoncernas“, bet nusprendė pakeisti politinę kaukę. Živilei sekasi prastai, skandalas veja skandalą.
Esant įtemptai situacijai dėl kaimynystėje vykstančio baisaus karo, ji vien dėl savo kaprizų atleidžia iš pareigų karinės žvalgybos vadą. Kai į kaimyninę valstybę įskrenda priešo dronai, kurie numušami brangiomis priemonėmis, Živilė tiesiog nuslepia nuo visuomenės informaciją apie tai, kad priešo dronai tądien buvo įskridę ir į jos šalį.
Ministrei Živilei ant galvos ima dygti karūna. Toji karūna vis didėja, šakojasi į visas puses ir spindi visais narcisizmo atspalviais. Ministrė terorizuoja savo darbuotojus ir elgiasi ne kaip demokratinės valstybės ministrė, o kaip karalienė valstybėje, kurios valdovė gali sau leisti sakyti „valstybė – tai aš“.
Živilės ministerijoje dirba toks viceministras Karlas. Jo karjera įdomi tuo, kad gerai nusako mus dabar dominantį politinį mimikrijos modelį. Karlas – konservatorių draugas ir bendramintis, bet, laiku susigaudęs, jog ministrė Živilė ilgai neišsilaikys, įstoja į socialdemokratų partija. Maža to, siekia joje karjeros – ir daro: tampa partijos Gynybos ir saugumo komiteto vadovu. Ir laukia ramiai tos akimirkos, kai ministrė Živilė kris, o jis taps realiausiu pretendentu į jos vietą.
<…> Įsivaizduokime, kad Karlas tampa ministru. Partijos bičiuliai lyg ir turėtų nusiraminti: ministras – partinis, viskas gerai.
Bet iš tiesų, ponios ir ponai socialdemokratai, nieko čia gero – nei jums, nei valstybei, kurioje vyksta tokie dalykai. Nes jei matysite tik žmogaus priklausymą partijai – kaukę, mimikrijos rezultatą, schemos išdavą, o ne tikrąjį veidą, tai vieną dieną jūsų partijos nariu taps ne gudrus karjeristas Karlas, o būsimas „tautos vadas“ Adolfas.
<…> Kodėl lyg ir neblogi žmonės ima ir atsiskleidžia kaip bjaurūs narcizai ir karjeristai? Nelengvas klausimas. Atsakymas į jį peržengia politikos pasaulio ribas. Prie aprašyto reiškinio suvokimo mus priartina ištrauka iš Jerzy Kosinskio knygos:
„Kaip manai, Levai, – pradėjo Romarkinas, – žmonės Vakaruose geri ar nelabai? Geresni nei mūsiškiai?“ Naktinis klubas ėmė užsipildyti. Triukšminga kompanija įsitaisė prie penkių priekinių stalų. Orkestras užgrojo, dvi poros pradėjo šokti.
„Man atrodo, kad žmonės visur geri, – atsakė Levanteris. – Jie tampa blogi tik tada, kai užkimba ant mažos valdžios jauko, kurį jiems pakiša valstybė, politinė partija, profsąjunga, bendrovė ar turtingas draugelis. Jie pamiršta, kad jų valdžia – viso labo tik laikinas kamufliažas, padedantis paslėpti mirtį“.
Visą straipsnį skaitykite 15min.lt.
„valstybė – tai aš“
Tai yra labai įsišaknijęs, net mokyklose vaikams į galvas kalamas rusicizmas, žodžio „esu“ (esi, yra ir t.t.) pakeitimas į „tai“ ir brūkšnį, kad tiksliai atitiktų rusišką versiją „gosudarstvo – eto ja“. Prancūziškas originalas „L’État, c’est moi“ pažodžiui reiškia „Valstybė, ta yra aš“. O natūralia ir nesurusinta lietuvių kalba tai būtų „Valstybė esu aš“.
Beje, atkreipkite dėmesį, rusiškai apskritai nėra žodžio „esu“, „esi“, „esame“, „esate“. O lietuviškai jie yra ir juos vartoti nedraudžiama.
Konservatoriai Lietuvoje save kildina iš Sąjūdžio dešinio sparno, aiškiai pasisakiusio už komunistinės tvarkos griovimą ir gamybos priemonių privatizavimą. Jų oponentai, socdemai iš buvusių komunistų, nieko nesakė, tik mykė ir laukė kada dešinieji, paėmę valdžią , pradės BŪTINAS (nesvarbu skaudžias ar ne) ūkio reformas. Teisingai apskaičiavę, sulaukė patriotiškai nusiteikusių neišmanėlių daugumos pasipiktinimo ir nusivylimo „ne tokia ” Lietuva, laimėjo 1992 rinkimus ir , vietoje ėmęsi taip žmonių laukiamo konservatoriškų klaidų taisymo, įniko į dar prie dešiniųjų pradėtą privatizaciją, daugiau žinomą prichvatizacijos vardu. Taip Lietuva atsidūrė dviejų dešiniųjų partijų valdžioje. Gyventojai supyko ir iki šiol nenori pripažinti, kad viena tų partijų taigi yra apsišaukėlė, žinoma socdemų vardu. Gyventojai sako visos jos vienodos ir kaip lokys 30 metų čiulpia nusivylimo leteną. Tokia yra supykusiojo teisė – būti neteisiu.
„Bet Jūs irgi turite teisę būti neteisiu ir tuo per dug piktnaudžiaujate, o tai jau, šveniai tariant, kas?”