Kas yra spyruoklės efektas? Kaip žinia kuo stipriau spausite spyruoklę, tuo stipriau paleista šioji tvos atgal.
Tai ką matome Vakaruose yra būtent tai. Vad. „radikalų“ populiarumas muša visus rekordus. Štai Rumunijoje pirmą rinkimų turą laimi George Simion, t. y. iš esmės techninis paskubomis iškeltas kandidatas. Įdomu kaip reikalai Lenkijoje klostysis, kur taip pat neblogus šansus rodo Sławomir Mentzen. Galiausiai už balos prezidento poste matome D. Trumpą.
Iš esmės tai vakariečių sukilimas, kol kas taikus, tačiau jei bus bandymai išsitiesiančią spyruoklę gniuždyti, tai visi kiti variantai taip pat įmanomi.
Kaip gi Vakarai nusirito iki to, kad viršų dažnai ima tiesiog atviri populistai ir tikri radikalai be kabučių? Taigi prisiminkime kai ką iš netolimos praeities.
2015–2016 m. ordos nelegalių migrantų veržėsi į Europą. Net ir ramūs provincijos miesteliai tapo nesaugia vieta. Moterys ir merginos bijojo koją iš namų kelti, nes prie jų geriausiu atveju priekabiaujama. Blogiausiu …na patys suprantate. Jokia policija nesuruošė padėti, nes policininkai jau išdresuoti – nevalia skriausti „diskriminuojamų mažumų“ atstovų. Ir net kuomet Kelne 2016 m. įvyko koordinuota ir organizuota priekabiavimo ir prievartavimo naktis, kur aukomis tapo dešimtys jaunų vokiečių merginų, „žalioji“ miesto merė pareiškė esą nereikėjo joms pačioms būti šalia migrantų.
Bet čia jau buvo dramos kulminacija, o iki tol kiekvienas doras vokietis sukandęs dantis privalėjo stebėti, kaip jų švarūs ir ramūs miestai tampa Nairobio lūšnynus primenančia kloaka. Privalėjo stebėti ir tylėti, nes kitaip geriausiu atveju jo karjera būtų baigta arba dar kas blogiau. Beje buka prievarta pavyko išlaikyti daugumos piliečių paklusnumą dar visam dešimtmečiui, tačiau dabar spyruoklė ėmė tiestis ir tik visiškas idiotas nesupranta kodėl AfD tampa partija Nr.1.
Kodėl aš pradėjau nuo migracijos? O gi todėl, kad šioji geriausiai pastebima plika akimi. Kai tavo mieste, gatvėje ar kieme ima dominuoti tavęs, tavo kalbos, tavo papročių, tavo kultūros nekenčiantys atvykėliai jokia propaganda neprivers įtikėti, kad tai tik nedideli „kultūriniai skirtumai“. Nesvarbu vokietis tu ar britas, ar prancūzas. Galiausiai britai taip pat turėjo savo tik dar baisesnį Kelną – Birmingham prievartavimų kampaniją kur per 1400 nepilnamečių ir mažamečių daugiausiai baltų mergaičių buvo prievartaujamos musulmonų gaujos. Ir visa tai vyko vietos teisėsaugai prievartautojus dangstant.
Kodėl aš išskiriu seksualinę prievartą iš kitų nusikaltimų, kurie būdingi migrantams? O gi todėl, kad tai yra geriausias kultūrinis markeris. Tai kyla ne iš didelio migrantų vyrų temperamento, o iš jų vertybinių pozicijų, kur moteris yra niekas, o baltoji moteris apskritai dar ir buvusi „engėja“, ir „prakeikta imperialistė“.
Jus galite paklausti – tai kodėl nei britų, nei vokiečių, nei prancūzų valdžia nedarė nieko, kad jų miestas nevirstų favelų atitikmeniu? O gi todėl, kad migrantai naudingi. Na ir kas, kad po 10 metų didžioji dalis taip ir lieka pašalpų bei išmokų gavėjais? Juk vis tiek tam tikra dalis dirba ir neša pelną konkretiems darbdaviams. Kas dėl tų, kurie nedirba, tai tam yra biudžetas iš kurio juos galima šerti. Principas pagal kurį pelnas privatizuojamas, o nuostoliai nacionalizuojami juk pradėjo veikti Vakaruose dar 7-ame dešimtmetyje, kuomet pirmiausiai UK ir Prancūzijoje prasidėjo aktyvus migrantų kvietimas dirbti ir jais keičiant nepatogius ir brangius vietos darbininkus.
Problemos šaknys nėra destruktyvioje leftistinėje ideologijoje, o būtent šaltoje ekonominėje stambių kompanijų logikoje. Ideologija tai tik viso to aptarnavimui, o ne priežastis. Be abejo, per galvą mus daužė ir daužo būtent iš „vertybių“ pozicijos. Cenzūra, draudimai ir net baudžiamasis persekiojimas – visa tai po „tolerancijos“, „politkorektiškumo“ ir pan. šūkiais. Juk niekas garsiai nesako – mes tave baudžiame už tavo kalbas apie migraciją todėl, kad dėl jų pas mus nenorės važiuoti dirbti užsieniečiai ir nešti mums pelną. Nors tai būtų, beje, tikra tiesa.
Taigi, sugrįžkime prie spyruoklės. Buvo laikas, kuomet nepatenkinti besiklostančia padėtimi politikai, žurnalistai ar vieši intelektualai dar galėjo paprieštarauti visokioms „tolerancijoms“. Dar 8-o dešimtmečio pradžioje Vladimiras Bukovskis galėjo parašyti esė „Politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą?“, beje, rekomenduoju paskaityti nes tai buvo tikra pranašystė. Vėliau plačioje spaudoje tokios kritikos leftizmui buvo vis mažiau iki atėjo laikas, kuomet pan. mintys apskritai pateko po atviros cenzūros volu.
Natūralu, kad daugelis kritikų tiesiog nutilo, nes daužytis galva į sieną ir likti be spaudos tribūnos, akademinių pozicijų ar darbo ne kiekvienam. Juk visi matė, kaip sėkmingai vykdomos neapykantos kampanijos prieš naujuosius disidentus. Pamažu net tradicinėse konservatyviose partijose neliko nei tradicionalistų nei konservatorių. Vien merkelizmo laikotarpis Vokietijoje kone viską parodo.
Toliau laikytis aiškios linijos prieš destruktyvų leftizmą ir pasisakyti prieš jo įsigalėjimo pasekmes galėjo arba kone revoliucionieriai, kuriems ir kalėjimas kaip šventė, arba žmonės, kurie mažiau priklausė nuo esamos aplinkos. Čia, beje, jau galime ir D. Trumpą paminėti, kurio finansinės galimybės leido galiausiai atsilaikyti prieš išorės spaudimą. Ir dabar matome stipriausios pasaulio valstybės vadovo poste tą, kuris ketina griauti esamų „vertybių“ sistemą.
Deja, nusimato „revoliucinis“ griūties scenarijus ir galite mesti į mane akmenį, tačiau nepaisant savo didžiulės nemeilės visokio plauko leftienai, man tai kelia tam tikrą nerimą. Aš tikrai neskubu džiaugtis nei rezultatais Rumunijoje, nei AfD reitingu, nei pritarti kiekvienam D. Trumpo viražui. Pirmiausiai revoliucinis scenarijus numato tam tikrą suirutės laikotarpį, o šis labai parankus išorės blogybėms skverbtis. Antrasis klasikinis dalykas – pralaiminčios valdančiosios klasės pasipriešinimas gali įgauti dramatiškas formas. Trečias – laimėjusi revoliucija dažnai savo pergales sutvirtina teroru. Ketvirtas – pralaimėjus revoliucijai jos priešininkai tikrai nieko nepasigailės.
Kita vertus, aš nematau ir jokio alternatyvaus varianto, kuriame nebus didelių sukrėtimų. Taigi, išlaikykime šaltą protą – jo mums tikrai prireiks.
