Žinoma, dabartinėje Lietuvoje tuoj kiltų konfliktas, o kurie čia labiau kvailiai? Kurie labiau kultūringi?
Atsakysiu paprastai – kvailių esama abiejose pusėse, kultūringų taip pat. Kiek sudėtingiau su protingais. Nes jie tyli gyvatės ir neišsiduoda.
Man ta ministrų skyrimo drama nekelia visiškai jokių emocijų. Žiūriu kaip į spektaklį. Anei man gaila tos Lietuvos kultūros (nes ji yra mačiusi ir prastesnių ministrų – išgyveno), nei man gaila to Ignoto (turėjo suprasti kur susiruošė).
Bet pabandysiu grįžti prie esmės: ar ministrui reikia patirties ir kokios? Manau, kad galiu šį tą apie tai pasakyti. Teko dirbti su trim ministrais (patarėjos ir viceministrės pozicijose). Konstatuoju, ministrui reikia bent vienos iš dviejų patirčių – politinės arba tos srities, kuriai atstovauja, gilaus išmanymo. Dar geriau abi tos patirtys. Bet taip Lietuvoje pasitaiko retai.
Priežasčių daug, bet viena jų – politinių partijų silpnumas, absoliutus vertybinio pamato praradimas ir dėl to nulis galimybių į politinį procesą pritraukti tuos, apie kuriuos rašiau aukščiau, t. y. protingus.
Tad likę arba senieji politiniai veikėjai, arba jauni avantiūristai dažnai be patirčių, dar yra ministrai technokratai (jie puikiai išmano savo veiklos sritį, bet tingi politikuoti, todėl sugeba dirbti net prie kelių skirtingų Vyriausybių).
Man asmeniškai imponuoja a. a. A. Brazausko ministrų atrankos modelis – ministru gali dirbti žmogus, kuris prieš tai padirbo viceministru. Labai teisingas patirties laiptelis bet kuriam siekiančiam ministro portfelio: kad suprastum, kaip veikia ministerija, Vyriausybė, koks jų santykis su Seimu ir interesų grupėmis.
Jei atrankas į ministrus vykdytų personalo atrankos kompanijos, tai ir šios, ir praėjusios Vyriausybės sudėtyje neliktų mažiausiai keleto ministrų. Paimkime kaip pavyzdį A. Dulkį. Žmogus neturėjo jokios politinės patirties (nebuvo buvęs net savivaldybės tarybos nariu), visiškai neišmanė sveikatos sektoriaus (nei teoriškai, nei praktiškai).
Rezultatas katastrofiškas – klaikus pandemijos valdymas, sužalojęs vaikų ir paauglių psichiką (pasekmės jaučiamos iki šiol ir neišnyks matyt visą gyvenimą), sugriauta sveikatos priežiūros sistema regionuose (eilės nepatrumpėjo, o atvirkščiai pailgėjo, GMP tenka laukti pusvalandį ir daugiau) ir t. t. ir pan.
Žmogus vertas teismo, bet va kažkaip išbuvo visą kadenciją. Jį net į ligonines įleisdavo. Nors po fotosesijos su braške, jau būtų reikėję susirūpinti ministro psichine sveikata.
Ištvėrėm. Kaip ir bakalaurę teisingumo E. Dobrovolską, kaip ir Lietuvos režisūros talentą R. Tuminą paniekinusį klerką iš Kauno – S. Kairį.
Ir prieš tai esame ištvėrę jau visą eilę nekompetentingų ir įžūlių. Griovusių, bet nekūrusių. Sisteminė klaida tokie ministrai. Bet laimėjusios rinkimus partijos skiria geriausia, ką turi. Štai konservatoriai turėjo Dulkį. Jis niekam netrukdė, be to sutiko imtis sektoriaus, kurio visi bijo ir vengia.
Kuo toliau, tuo mažiau rasime norinčių būti ministrais. Sutikite, jog niekas nenorėtų, kad būtų persekiojami giminės ir artimieji, tyčiojamasi iš šeimos. Tai yra žmogiška tragedija. To niekam nelinkiu.
Todėl pakartosiu, kol partijos nesupras, kad turi stiprėti ir auginti sričių specialistus, kad šie galėtų imtis dirbti Vyriausybėje, tol turėsime klaikius ir klaikesnius variantus.
Viceministras į ministro vietą gerai nusistovėjusios tvarkos tęsimui, bet ne reformoms, ko visi, kaip žinia, trokštame.
Komentatoriui Mickėyus Mousėas’ui: „Jeszcze Polska nie zginęła”. Vitalija Jankauskaitė apie orą, o aš, norintis pasireikšti, bet nežinantis kaip, kad į temą pataikyti, parašysiu apie tvorą. Kas dėl partijų, tai manau, kad jas visas (Išskyrus NS partiją. Mat ji dar negalėjo pasireikšti, nes visos antilietuviškos jėgos jos bijo ir prie valdžios neprileidžia) galima pavadinti vienu pavadinimu: „Kurtizanių spindesys ir skurdas”. Kas dėl protingų, kurie tyli ir leidžia reikštis kitiem. Sovietmety dirbau PKB (projektavimo, konstravimo biuras) Puntuke. Iš jo žmonės buvo siunčiami į partinę mokyklą, kad būtų apmokyti agitatoriais. Šio PKB skyriuose kas savaitę viena darbo valanda buvo skiriama dirbančiųjų „švietimui”. Per ją apmokyti agitatoriai aiškindavo kaip politiškai „teisingai” reikia suprasti praėjusios savaitės įvykius. Toks prievartinis žmonių pasauliūros formavimas panašiai buvo vykdomas visoje tuometinėje valstybėje. To pasekmės- tragiškos. Rusai savo kariuomenę išvedė, bet sovietmečio dvasią paliko. Gudručių buvo tada, kai nemažai kas, dėl gerbūvio, stodavo į kompartiją, kiti (dauguma), kad išlikti, tylėjo ir plaukė pasroviui. Dabar, kai baudžiami tik tie, kurie pasako savo nuomonę apie seksualines mažumas, o apie visą kitą galima kalbėti laisvai, tyli nuošalyje, o tas tylėjimas- amoralus. Tas tylėjimas leidžia vieno internetinio laikraščio skelbiamų komentarų pagalba vesti antivalstybinę agitaciją, formuoti žmonių pasaulėžiūrą. Mat susidaro toks vaizdas, kad visi žmonės tik ir laukia ruso sugrįžimo.
Jeigu net Lietuvos dezinfosklaida, melosklaidininkai, jau šiandien skelbia, kad Lietuvoje yra beveik 212 tūkst. užsieniečių, kurių didžiausią dalį sudaro rusakalbiai ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai, vadinasi, tikrai laukia ir tam rengiasi neosovietinis elitas – kailio pakeitimui. Net Merkel jiems padeda, tad užimti Lietuvą 1940 metų pavyzdžiu labai lengva, turint tiek priešiškai mums nusistačiusių svetelių, ypač Lietuvių kalbai.
Kaip kas nori, taip tas mato!
Jeigu tai, ką mes vadiname partijomis, būtų tikrai politinės partijos, tai joms tokių problemų nekiltų ir nieko stiprinti nereikėtų. Deja, visos Teritorijoje esančios partijos tapo savotiškomis „bažnyčiomis“, kur dominuoja viena ir ta pati „religija“ – vogimas.
Tas kas nevagia, į tas „bažnyčias“ neina ir neis. Stiprėti jos gali tik dėka savo vidinių išteklių. Kokį Seimo narį bepapurtysi, atėjusį iš miesto ar rajono tarybos, iš visų byra čekiai.
Jei Jurgio Zauerveino žodžius: „Lietuvninkai mes esam gimę“, parašytus prieš du šimtus metų, transformavome į „Lietuviais esame mes gimę“, tai šiais, „pažangos“ laikais pribrendome naujai transformacijai: „Čekistais“ esame mes gimę“!
Reikia įvesti taisyklę: -jei rinkėjai išrenka vagį – kalti rinkėjai. Tada sumažės pliauškimo dėl čekiukų ir padaugės dėmesio išrinktųjų darbui. T.y PRIIMAMIEMS ĮSTATYMAMS. .
Tas, kuris dirbo okupaciniam režimui, ne daugiau. Tiesiog geriau nebūna Mūs Lietuvoje – turi būti pasikabinęs. Padaręs kokią tai kiaulystę ar dar ką nors blogiau, kitaip – ne kaip negali būti. Visai nusigyvenome.
Przepraszamau autorės bet tik noriu priminti , kad DOBROVOLSKA lietuviškai rašosi kaip DOBROWOLSKA .
Dulkys tik Lietuvoje, bet, sakykite, kokioje ES valstybėje piliečiai buvo patenkinti sveikatos apsaugos ministrų veiksmais Covid epidemijos metu? Toliau, Dulkys buvo ministru po daugybės iki jo buvusių – ir vėl; prie kurio iš ankstesnių piliečiai buvo patenkinti sveikatos apsaugos būkle ?. Po 1992 Seimo rinkimų tik protingi nebežino kaip susišnekėti su papaikusia tauta – ir šalinasi politikos. Užtai įžūlūs sukčiai (nesakome kvailiai) po tų rinkimų puolė į politiką kaip į medaus puodynę: su šita tauta nepražūsime! Ir nepražuvo..