Vilius Kavaliauskas. Ne jie kovojo už laisvę – spaudos ir mūsų

Šiomis dienomis vis primenama: žurnalistų bendruomenė eis prie Seimo paremti LRT generalinę direktorę. Mano bendruomenė nei eis, nei rems. Bijau, kad tas pats bus ir su rajonine bei regionine spauda. Nes tos bendruomenės nesieja gerbiamos Monikos nei su laisvu žodžiu, nei su Lietuvos ateitimi. Gal kai kuriais aspektais – net priešingai.

Gal pirmiausia reikėtų mūsų LTV jaunimui priminti: kaip neliko Lietuvos „darbo liaudies“, taip nėra ir vieningos „žurnalistų bendruomenės“. Tų grupių yra kokios 4–5, ir mažiausia yra dabar triukšmingai save pristatanti „LRT žurnalistų bendruomenė“. Pas juos viskas „geriausia“, nors ir mažiausia – pvz. Profesionalių žurnalistų asociacija. Įdomu, mane (su žurnalisto diplomu, daugiau nei 50 metų nieko kito nemokėjusį) ten priimtų? Vargiai. Jeigu kas, pasakys „plokščiapadžių nepriimam“.

Bet vis dėlto būtų įdomu su „profesionalais“ padiskutuoti apie spaudos laisvę. Juk jie prie to lopšio nestovėjo. Laisvą profesionalią spaudą kūrė Vainauskas ir Tomkus, su mafija kovojo Lingys, Grinevičiūtė, Gaivenis. Vitą Lingį nušovė, Rūtą Grinevičiūtę (šiandieninę Janutienę) nuo susidorojimo JAV ambasada sutiko paslėpti Atlantos universitete. Šiandieninių „laisvės garantų“ dar nesigirdėjo.

Jie pasirodė dienos šviesoje Grybauskaitės metais. Tada ant jų ėmė kabinti ordinus. Avansu. Nes ėmė naikinti Lietuvos laikraščius. Priemonės paprastos – atšaukti valstybės lengvatas spaudos platinimui, prispausti Lietuvos paštą ir „patarti“ prekybos tinklams neplatinti nelojalių dienraščių. Uždarė ir stipriausią lietuvišką banką – kad netiestų rankos spaudai. Rezultatą jau turime – esame vienintelė ES šalis, neturinti dienraščio. Rezultatas – ir daugybė bedarbių žurnalistų. Kas nors protestavo, bėginėjo prie Seimo? Bent jau ne šitie…

Kai paskelbė LRT audito rezultatus, man iš karto prisiminė 1995–1996 metai. Tada kairioji valdžia priėmė gal demokratiškiausią Visuomenės informavimo įstatymą ir varu išvarė valstybinę spaudą į laisvę. Kaip bonusą pradžiai padovanojo kolektyvams patalpas. Pamenu, kad du dienraščiai – rusiškas ir lenkiškas – atsisakinėjo laisvės: kaip gera būti valstybiniu, pinigai garantuoti, kūrybos nereikia. Išstūmėm (tame dalyvavau) pažadėję sumokėti ir ateities skolas.

Dabar tas pats su „visuomeniniu transliuotoju“: Eurovizijos fone daryk ką nori, maitink žiūrovus reportažais iš papuasų kraštų ir rodyk tik kampelį „patikimos“ Lietuvos. Ir 80 milijonų už tą menkavertę produkciją – garantuoti. Tiesa, šiandieniniams baudžiauninkams, eisiantiems prie Seimo „ginti“, numesdavo tik skatikus, sumas su daug nulių gavo išrinktieji (jų vardai – audito protokoluose). Direktorė su pavaduotojais algas ėmė didesnes ir už premjero, ir už prezidento.

Už darbą su nepriekaištinga reputacija? O gal kas papasakotų, už ką direktorė Monika buvo gan triukšmingai atleista iš darbo verslo laikraštyje? O tos pačios ponios išsuktas „skundikų skatinimo“ skandalas VU žurnalistikos institute? Su tokia morale jos ir artyn prie visuomeninės televizijos negalima buvo prileisti.

Mes jau dešimtmetį turim televiziją ir radiją su „juodais sąrašais“, su nekenčiamais miestais (Kaunu, Druskininkais, Jonava), su nekenčiamais simboliais (Vyčiu), nekenčiamais kūrėjais (Tuminu, Marcinkevičium, Banioniu). Tik dabar susigriebėm, kad kasdien girdim ir matom tai, kas neskatina pažangos, naujų idėjų, kūrybos. Užsimota ir prieš demokratijos pagrindus – raginama nepaisyti rinkimų rezultatų. Šita komanda tik politikuoja ir tyčiojasi iš misijos, kuriai pakviesta.

Kaimyninėje Lenkijoje (iš jos vis dar reikia mokytis) pasielgė paprastai: vietoje informavimo siūlei menkavertę propagandą – eik lauk. Ir niekas neužsistojo tų nevykėlių – jokia tarptautinė organizacija. Net ir BBC istorija (o Monikos komandai iki britų profesionalumo – kaip iki Mėnulio) parodė, kad šventų karvių nėra. Neieškokim jų ir Lietuvoje.