Sausio 13-oji yra visuotinai svarbi diena ir dėl jos neturėtų būti „konkuruojama“, varžomasi „kieno įnašas yra didesnis“. Vis dėlto buvo parodytas neeilinis, retai istorijoje pasitaikantis tautos vieningumas ir jis turėtų pasilikti žmonių atmintyje kaip telkiantis, ne skaldantis atminimas.
Apie Sausio 13-ąją nelabai ką galėčiau pridurti daugiau, negu esu sakęs spaudai prieš keletą metų, paklaustas apie tos dienos reikšmę. Ir dabar man atrodo, kad:
„Sausio 13-oji yra vientiso mūsų kovos už Nepriklausomybę proceso kulminacinis taškas. Ir jį reikėtų vertinti ne mūsų vidaus politinių jėgų santykių aiškinimosi kontekste, bet vis dėlto matyti kaip pasaulio įvykių raidos sudėtinę dalį, netgi paveikusią globalius procesus.
Taip sakau todėl, kad yra palikta daug pasaulio lyderių prisiminimų, vertinimų ir tarptautiniame kontekste aiškiai matosi, kad vis dėlto Lietuva su Kovo 11-ąja įšoko į pasaulinį geopolitinių lūžių laikmetį. Tai buvo gana netikėta ir daug kam sukėlė galvos skausmą.
Pvz., Prancūzijos prezidento patarėjas Žakas Atali savo atsiminimuose rašo: „1990 metų kovo 11 d., sekmadienis. Tarsi perkūnas iš giedro dangaus, galintis pakeisti visą pokyčių Rytų Europoje eigą. Lietuvos parlamentas skelbia Nepriklausomybę.“ Dienoraštyje priduria: „Ir Paryžiuje Geraščenka prisipažįsta, kad Gorbačiovas bus priverstas veikti greitai ir brutaliai.“
Yra daugybė iškalbingų prisiminimų – ir Fransua Miterano, ir Helmuto Kolio, ir prezidento Bušo. Visi manė, kad visa Sovietų Sąjungos raida vyks ramiau. Vėliau viskas vis dėlto baigėsi tuo, kad Sausio 13-oji buvo kaip kulminacija, kaip tam tikras Sovietų Sąjungos desperatiškas bandymas panaudoti jėgą. Kartu Maskva buvo suvaržyta tarptautinių veiksnių ir nesiryžo iki galo veikti.
Tai buvo daugiau mūsų politinio atsparumo bandymas. Galvota, gal pavyks tokiu būdu įbauginti, kad Vyriausybė subyrėtų, išsisklaidytų, susipriešintų viduje. Lietuva parodė didelį susitelkimą ir visos politinės jėgos susivienijo bent trumpam laikui. Dėl to nebuvo abejonių ir viskas pasibaigė laimėjimu.
Aš sakyčiau, kad Sausio 13-oji mums yra labai reikšminga diena, pareikalavusi aukų, bet, ačiū Dievui, ne tiek daug, kiek pareikalavo kitos to laikmečio kovos, pavyzdžiui, Armėnijoje ar Azerbaidžane, kur buvo žymiai daugiau aukų ir žymiai kuklesni politiniai rezultatai.
Grėsmės akivaizdoje Tauta susivienija. Gal tuo metu buvo ir kitaip galvojančių žmonių, bet vyravo tokia viešoji opinija, kad nebuvo patogu demonstruoti kitokį žvilgsnį arba kitą vertinimą. Nes tai būtų aiškiai sutapę su Maskvos reakcingų jėgų politinėmis intencijomis.
Aš ir į Maskvą nežiūrėčiau taip vienpusiškai. Turėtume pripažinti, kad didele dalimi mums buvo atrama būtent demokratinės politinės jėgos Rusijoje. Juk žinome, kad vyko šimtatūkstantiniai mitingai Maskvoje.
Tai buvo spaudimas Rusijos politinei vadovybei. Žinoma, buvo ir demokratinių šalių politinis spaudimas Maskvai.
Mes elgėmės labai rizikingai, rizikavome daug kuo, elgėmės principingai ir, sakyčiau, išlindome, bibliniu palyginimu, kaip kupranugaris pro adatos skylutę.
Po Gorbačiovo dar kartą atidėlioti privatizacija jau nebuvo norinčių tuo užsiimti. Ir laiko nebuvo. Žemė turi būti dirbama. Ar ji būtų kolūkio ar ūkininko, bet negali būti niekieno. Bent jau kolūkiečiai tą turėjo suprasti. Bet nepanorėjo suprasti – ir gavo valdžion vėl komunistus, o privatizavimo , tegu prichvatizavimo pavidalu, nesustabdė. Tiek to,svarbiausia, niekas badu nenumirė.Tik susigadino nuotaiką dešimtmečiams į priekį. Lietuviai , matote, ne tokios Lietuvos tikėjosi.
Per 35 metus niekas nepaaiškino žmonėms kodėl jie nusivylė demokratija. Na, ne visiškai, bet vis dėl to. 1992 metais iš nusivylimo lietuviai (dauguma balsų) grąžino valdžią komunistams. O rusai, žingsnis po žingsnio, nusivažiavo štai iki Putino diktatūros
viena iš priežasčių soclageryje pritaikyta tais laikais madinga „šoko terapijos” doktrina, dar liaudiškai vadinama „prichvatizacija”, žmonės gelbėjosi kaip jiems atrodė geriausia nuo tokių eksperimentų, todėl ir atsisuko per rinkimus atgal, nėra ko čia smerkti