Tuo metu Maskvoje buvo Antakijos patriarchas Makarijus, kuris arabų kalba parašė įdomius atsiminimus apie savo keliones po slavų kraštus. XIX a. jie buvo išversti į anglų kalbą ir 1836 m. išleisti Londone pavadinimu „Antakijos patriarcho Makarijaus kelionės: parašytos jo palydovo arkidiakono Pauliaus iš Alepo“.
Būdamas graikų tikėjimo dvasininkas, pravoslavijos simpatikas ir katalikų oponentas, patriarchas Makarijus neslepia savo palankumo Maskvos carui Aleksiejui Michailovičiui ir priešiškumo Lietuvos bei Lenkijos valdovams, kaip „klaidatikiams“ ir visokių „intrigų šaltiniui“. Tad šio amžininko liudijimai apie rusų elgesį Vilniuje po miesto užėmimo, reikia manyti, nėra perdėti ar vaizduojami labai šališkai.
Vos tik rusų armijos įžengė į Vilnių, pasakoja patriarchas Makarijus, „išsyk ėmė plėšti jo turtus – auksą, sidabrą, brangenybes ir krautuves, tai pranoko bet kokius apibūdinimus. Viso to vertę vėliau patys pamatėme [Maskvos] parduotuvėse ir turguose: jis [Vilnius] buvo labai turtingas ir nuo senų laikų „nebuvo tryptas priešo kojų“. Mes buvome priblokšti pamatę sidabrines lėkštes, sidabrines spynas, sidabrines skrynių vinis, sidabru kaustytas karietas. Dėl gausos šio į apyvartą paleisto turto talerio, o taip pat dinaro vertė Maskvoje nukrito; <…> Varis, žalvaris ir bažnyčių varpai, Dievas mato, ištisus metus buvo pardavinėjami Maskvos parduotuvėse, o taip pat – nesuskaičiuojama gausa įvairiausių laikrodžių, niekučių ir brangakmeniais išpuoštų ginklų. Užvis brangiausi buvo belaisviai, apie juos dar rašysime. Caras sugriovė septynis Radvilų rūmų kupolus, visi buvo dengti auksu, ir įsakė nugabenti juos į Maskvą; drauge su daugybe raudono ir margo marmuro kolonų, daugeliu grindų bei klojinių ir nesuskaičiuojamu kiekiu pokylių salėms skirtų stalų. Tokių retenybių maskviečiai iki tol nebuvo matę.“
Kitoje knygos vietoje Makarijus pasakoja apie į Maskvą atvarytus ir jo paties akimis matytus belaisvius iš Lietuvos ir Lenkijos. Demonstruodamas prieš užsienio ambasadorius savo kariuomenės galią, caras įsakė savo kariams susirinkti pasiuntinių akivaizdoje su parsivarytu gyvuoju grobiu: „Matėme, kaip jie atėjo ir atsivedė tūkstančius belaisvių. Nematėme nė vieno, kuris neturėtų belaisvio ar dviejų, ar net penkių, šešių ir daugiau; ir tai nepaisant to, kad dėl purvo, kurį sukėlė pastarojo meto liūtys, ir [masinės] jų arklių žūties, didžiąją dalį savo belaisvių jie buvo palikę pakeliui mirti iš šalčio ir bado.“
Patriarchui buvo pasakyta, kad caras iš tų šalių [Lietuvos ir Lenkijos], kurios „neišsigelbėjo ir jam pasidavė“, paėmė „tris šimtus tūkstančių belaisvių“. Caro kariauna radusi juos ant kalvų, miškuose ir visus juos „sučiupo ketindami užpildyti jais nuo maro be žmonių likusius namus mieste ir ištuštėjusius ūkius“.
Makarijus rašo, kad belaisviai buvo laimingi, nes juos „caras priėmė kaip savus“! Jis paskyrė „kiekvienam, įskaitant vaikus, net ir pačius mažiausius, po keturias kapeikas per dieną, neskaitant porcijos medaus, alaus ir malkų kurui, ir patalpino į tuos namus, kurie buvo tušti, ir į ūkius, kurie buvo apleisti“. Caro pastangos, pasak Makarijaus, buvo „nukreiptos į tai, kad priešo šalį paliktų ištuštėjusią, o savąją – apgyvendintą“, todėl „perkėlė juos ar daugumą iš jų į savo ištuštėjusią teritoriją ir tuo pačiu ją apgyvendino“.
Toliau Makarijus rašo: „Imperijos galiūnai, taip pat kariškiai ir kariuomenės samdiniai užpildė savo ūkius belaisviais ir privertė juos dirbti žemę. Kadangi jeigu kur nors gyveno žmonių, niekinamų ir pažemintų iki vergų, tai buvo lenkų paveldimi žemdirbiai; dabar jie patys tapo maskvėnų žemdirbiais. Mūsų širdys nuoširdžiai buvo prislėgtos dėl šių nelaimingųjų: [skaudu buvo] matyti, kaip parduodami jų maži vaikai partijomis – po penkis, šešis, septynis ar aštuonis už talerį. Ir net susidomėjusieji žiūrovai visa tai išvydę jaudinosi iki ašarų. Ir didžiausia kaltė už visa tai krenta ant prakeiktojo [Jonušo] Radvilos! Tegul Dievas jam atlygina pačia karčiausia ir greičiausia pražūtimi!“
The travels of Macarius, patriarch of Antioch: written by his attendant archdeacon, Paul of Aleppo, in Arabic, translated by F. C. Belfour. London, 1836, p.p. 183-184; 209-210.
Nesutinku su Prašaliečiu dėl Wilno, dėl paprastos priežasties….tai kaip tai įvyko kažkodėl atsitiko tik mums lietuviams, o kaip Varšuva? Ji irgi buvo šitaip nusiaubta? Nesu istorijos žinovas, tačiau manau, kad ne….Man nuomone už tai kas įvyko reikia „padėkoti” mūsų tuometinei valdžiai valdžiai…bajorams, kurie už nebrangiai parsidavė „atsiprašant strateginiams partneriams”…Esu tikras, kad Liublino unija tik paspartino Lietuvos, kaip vastybės žlugimą…O vėlesnės istorijos…du sukilimai 1831 ir 1863 m., baigėsi ne tik pralaimėjimu, bet ir žiauriu persekiojimu, kalbos draudimu ir kitais dalykais….Lenkams irgi buvo tokios sankcijos? Kažkaip negirdėjau….Maža to…buvau nustebintas kai tūlas Klajūnas Youtube kanale, didžavosi tuo, kad demaskavo ruskių melą, kur jie teigia, kad ATR neliko ir pėdsakų, o buvo tik ruskių valdomos žemės…Pasirodo, buvo „kažkokia tipo autonomija” nes matote lenkai negalėdami numalšinti ukrainiečių sukilimų neretai pagalbos prašydavo pas ruskius…Jo…normaliai…Lenkai elgiasi logiškai, kad mus laiko kresų mužikais ir kelia nepabaigiamus reikalavimus , įtariu, jie laukia tinkamo momento, kad galėtų sugrąžinti mus į savo ‘globą”….O ką mes , lietuviai? Ogi , nieko viskas puiku, mes dar niekada taip gerai negyvenome….Pasaka labai greitai gali baigtis…ir jos pabaiga gali būti visai ne tokia apie kokią galvoja daugelis…Natūralu, kad jeigu negerbi savęs, gėdijiesi savo kalbos, savo protėvių, savo Tėvynės, kodėl kiti turėtų tave gerbti?
Tavo komentare paskaitęs -” Nesutinku su Prašaliečiu dėl Wilno, dėl paprastos priežasties….tai kaip tai įvyko kažkodėl atsitiko tik mums lietuviams, o kaip Varšuva?-, mokyklos aštuntos klasės „vidutinis” mokinys pasakytų, kad tavo nesutikimas dėl Wilno.. „tai įvyko kažkodėl atsitiko tik mums..”, gavosi „nei į tvorą, nei į mietą”..
Prieš „sutikdamas, nesutikdamas”, atidžiai paskaityk tekstą, kad suprastum apie ką tekste yra kalbama.. Tavo komentare išdėstyto „nesutikimo” atveju, komentare kalba buvo apie VIETOVĖS 1655 pavadinimą Wilno, tuo tarpu tu savo komentare „nesutinki” su vietovės pavadinimu Wilno, kaip Valiušaitis pasakodamas kas kada vyko, dėl ko įvyko(veiksmas, priežastys..), vietoje to, kad duotum Wilno vietovės tau „žinomą” kitą pavadinimą… Net ir komentare „prisikasęs” savo „nesutikime” iki – „..jeigu negerbi savęs, gėdijiesi savo kalbos, savo protėvių, savo Tėvynės, kodėl kiti turėtų tave gerbti?”- 1655 Wilno nė trupučio „nepaneigei”….
Vidmantas Valiušaitis – „Rugpjūčio 8 d. sukaks 370 metų nuo rusų įsiveržimo į Vilnių 1655 m.”..
Valiušaitis „patriotiškai” primindamas apie 1655 metais rusų įsiveržimą į „Vilnių”, liko ne iki galo „patriotas”. Belieka kukliai pastebėyi, kad daugiau kaip šimtą metų iki 1655 m., ir po 1655 metų iki „terčio” padalijimo, ši vieta vadinosi ir žemėlapiuose buvo žymima Wilno… Kaip ir vėliau daugiau kaip šimtą metų ši vieta žemėlapiuose figūravo kaip Wilna…
Taip kad istoriniai faktai sako, kad rusai prieš 370 metų įsiveržė į Wilno…