Vidmantas Valiušaitis. Priminimas kas atsitinka „susitarus“ su fašistiniais diktatoriais

Pastaraisiais mėnesiais, kai Amerikoje niekaip nesusitariama dėl finansinės paramos Ukrainai (dėl viso paketo, įskaitant paramą Izraelui, Taivanui, tvoros prie JAV sienos su Meksika statybai), Vakarų žiniasklaidoje ir įvairiuose politiniuose sluoksniuose prapliupo iniciatyvos „sodinti Ukrainą prie derybų stalo“, kad „susitartų su Rusija“. Faktiškai, sutiktų su kapituliacija ir dalies teritorijos atsisakymu.

Lygiai prieš 90 metų – 1934 m. sausio 26 d. – atsitiko pamokantis dalykas, kas atsitinka „susitarus“ su fašistiniais diktatoriais.

Tą dieną Lenkijos lyderis J. Pilsudskis pasirašė su A. Hitleriu Vokietijos ir Lenkijos nepuolimo sutartį. Jis tarėsi „pergudravęs“ visus – ir demokratinius Vakarus (nors prancūzams ta sutartis buvo smūgis žemiau juostos, ji stipriai susilpnino Prancūzijos tarptautines pozicijas), ir vokiečius, nes išlaikė gerus santykius ir su Vakarais, o taip pat ir su Sovietų Sąjunga – už kelių mėnesių (1934 m. gegužės 5 d.) atnaujino SSRS ir Lenkijos nepuolimo sutartį, pasirašytą 1932 m. liepos 25 d.

Prancūzijos ambasadorius Lenkijoje 1926–1935 m. Žiulis Larošas (Jules Laroche) savo atsiminimuose rašo, kad Lenkija tuo metu „statėsi „didžiąja valstybe“, kurios statusą tarsi pateisino jos 32 mln. gyventojų. Tačiau trečdalį jų sudarė tautinės mažumos. Lenkai griežtai atsisakė tarptautiniu mastu pripažintos tautinių mažumų apsaugos praktikos ir dažnai kartoję, kad jie verčiau pasitrauktų iš Tautų Sąjungos, negu duotų teisių savo mažumoms.“

Prancūzų diplomatas toliau dėsto: „Aš ypač kreipiau dėmesį į blogą įspūdį, kurį padarė Prancūzijai generolo Želigovskio „smūgis“ į Vilnių, – rašo prancūzų diplomatas, – dėl ko buvo tuščios pastangos, dedamos prancūzų diplomatijos, rasti sutarimui tarp Lenkijos ir Lietuvos“. Jis priduria, kad J. Pilsudskio, kuris buvo atsakingas už Vilniaus užėmimą, įvykdytas karinis perversmas ir iškilimas valdžion, tik pagilino tą Lietuvos ir Lenkijos ginčą.

„Susitaręs“ su diktatoriais Hitleriu ir Stalinu, Pilsudskis manėsi užtikrinęs saugumą „mocarstwo Polskie“ (Lenkijos galybė) ir pats jautėsi maždaug lygiavertis jiems. Ypač pagundų demonstruoti „mocarstwo“ turėjo prieš silpnesnius kaimynus, ką ir padarė Lenkija, 1938 m. įteikusi Lietuvai ultimatumą.

Bet padėtis labai greitai pasikeitė. 1938 m. Vokietija aneksavo Sudetų kraštą, vėliau ir visą Čekoslovakiją. Lenkija tapo kitas J. Pilsudskio „susitarimų partnerio“ taikinys. 1938 m. spalį vokiečiai pasiūlė Lenkijai „pratęsti“ nepuolimo sutartį (jos galiojimas, faktiškai, tebuvo vos įpusėjęs) su sąlyga, kad Vokietija aneksuos Gdansko (Danzigo) teritoriją. Lenkai pasiūlymą atmetė, tad 1939 m. balandžio 28 d. sutartis „neteko galios“.

Rezultatas: 1939 m. rugsėjo 1 d. Hitleris iš vienus pusės, o rugsėjo 17 d. Stalinas iš kitos pusės – du Pilsudskio „susitarimų partneriai“ – paėmė į reples Lenkiją ir ją sutriuškino.

Čia detalė prie pastabos apie tai ko verti susitarimai su diktatoriais – jie galioja tik tol, kol diktatoriams jie naudingi. Antrosios pusės veiksmai jokios įtakos pastarųjų sprendimams neturi. Baltijos valstybių likimai šią tezę patvirtina.

Plačiau apie J. Pilsudskio „genijų“ ČIA.

J. Pilsudskis Vilniuje | Audiovis.nac.gov.pl nuotr.