Ilgokai nesuprantu kodėl sovietai, dabar – Putino pakalikai, tokią zoologinę neapykantą reiškia ukrainiečių Stepanui Banderai?
Šita pribloškianti knyga viską paaiškina: todėl, kad jis buvo nuoseklus kovotojas už nepriklausomą Ukrainos valstybę, priešinosi visiems pavergėjams – ir lenkams, ir vokiečiams, ir rusams. Ir tai labiausiai rusus varo į neviltį, nes juos traktavo lygiai taip pat, kaip atėjūnus vokiečius ar ukrainiečių savarankiškumo slopintojus lenkus.
Dar daugiau. Putino klapčiukų neapykantos kalba skirta pačių sovietų įvykdytą kruviną nusikaltimą užšluoti savo purvina uodega.
Chruščiovas, kurio tiesioginiu nurodymu buvo nužudytas Bandera, memuaruose tvirtina, kad apie Banderą pirmą kartą jis sužinojęs 1939 metais. Tada, vadovaudamas Ukrainos komunistų partijai, Chruščiovas prižiūrėjo iš Lenkijos pagal Molotovo-Ribentropo paktą atimtos Vakarų Ukrainos prijungimą prie sovietinės Ukrainos.
„Mums darė įspūdį Banderos organizuojamas pasipriešinimas lenkų valdžiai, bet apmaudžiai pražiūrėjome faktą, kad tokie kaip jis buvo ir Sovietų Sąjungos priešai”, — vėliau rašė Chruščiovas.
1941 metų birželio 30 dieną, praėjus vos savaitei nuo Vokietijos įsiveržimo į buvusios sąjungininkės teritoriją pradžios, Bandera ir jo žmonės paskelbė įkuriantys nepriklausomą Ukrainos valstybę.
Vokiečių planuose nepriklausomos Ukrainos nebuvo: jiems reikėjo Lebensraum’o (gyvybinės erdvės) — teritorijos, iš kurios būtų pašalinti vietos gyventojai ir kurią galėtų keltis gyventi vokiečiai.
Gestapas suėmė Banderą ir jo bendrininkus, buvo pareikalauta atšaukti minėtą deklaraciją.
Bandera atsisakė, todėl beveik visus karo metus praleido nacių Zachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Du jo broliai mirė Aušvice.
„Iš tiesų supratęs, kad hitlerininkai neketina vykdyti duoto pažado paremti nepriklausomą Ukrainą, Bandera savo pajėgas nukreipė ir prieš juos,— prisiminė Chruščiovas. — Bet net ir tada jis nesiliovė nekęsti Sovietų Sąjungos. Antrąją karo pusę jis kariavo ir su mumis, ir su vokiečiais.”
1944 metais ėmė veikti Ukrainos patriotų sutelktos bene 100 000 partizanų pajėgos. Oficialus jų pavadinimas — Ukrainos armija, o žmonės juos vadino tiesiog banderininkais.
„Privertę vokiečius trauktis į vakarus, susidūrėme su senu priešu — Ukrainos nacionalistais, — tęsia Chruščiovas. — Banderininkai patys formavo partizanų būrius.”
Išlaisvintas iš Zachsenhauzeno, Bandera pabėgo į Austriją. Pogrindiniams Ukrainos kovotojams vadovavo visai kiti asmenys, beveik net nepalaikę su juo ryšio. Užsienyje apsigyvenusio Banderos vardas vis tiek nuolat buvo siejamas su pogrindžiu. Su juo imta sieti visas partizanines kovas, visus gerus ir blogus su jomis susijusius dalykus.
Jo vardas tapo vėliava Ukrainos pasipriešinimui. Todėl KGB pasiuntė žudiką į Miuncheną, kuris ir atliko savo juodą darbą.
Istoriniais dokumentais ir liudijimais paremta knyga parašyta lyg bestseleris, lengvai ir įtraukiančiai. Išleido leidykla “Briedis”.
Kuo galima paaiškinti zoo-filinę meilę banderai ir zelios nacistiniam režimui? Juk tai atviras moralinis iškrypimas? O gal tai puikiai dera „naujoje vertybinėje sistemoje”? Tuomet atvirai ir praneškit liaudžiai savo poziciją, kad nacizmas, fašizmas yra gerai. Kad hitleris – didvyris. Va ir pažiūrėsime, kiek pagalbininkų surinksite. Nepamirškite jų suregistruoti. Hitlerizmas vis dar smerkiamas ir už jo šlovinimą yra baudžiama civilizuotose šalyse. Gaila, ne Lietuvoje. Nes šitas rašeiva jau tupėtų. O gal geriau jį perduoti lenkams?
tookiam lm , ruso sadisto , zmogzudzio ,sadisto su fashistinio ysiucio potekste apologetui , shutyk ing mylima orkostana rasieja , ty tokiu truksta .
tiesos putino subinlaiziai visada bijojo
Lietuvoje jau irgi pasirode antiukrainietiski straipsniai. Makaraitytes ir Vinokuro lietuvisko pasipriesinimo puolimo „tradicijas” Ukrainos kontekste tesia Valdas Bartasevičius.