Malonu pasveikinti Kariuomenės dienos proga Lietuvos karius ir karininkus. Mūsų kariuomenė yra viena iš tų gyvenimo sričių, kurios pagrįstai leidžia didžiuotis Nepriklausomybės pasiekimais! Sovietinio kareivio ar ir karininko padėtis, aprūpinimas, traktavimas ir panašūs dalykai, lyginant su padėtimi Lietuvos kariuomenėje (tiek prieškario, tiek dabartinėje), – kaip dangus ir žemė.
Amerikiečių diplomatai yra paliudiję, kad įvedus sovietines įgulas į Lietuvą, „raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos”.
Galiu liudyti iš savo kuklios patirties sovietinėje kariuomenėje, nors mano padėtis tuomet buvo privilegijuota – tarnavau tik kelis mėnesius po aukštosios mokyklos baigimo, jau kaip kursantas, tarnaujantis gauti atsargos karininko laipsnį, – mūsų statusas buvo kitas, lyginant su šauktiniais. Tačiau to pakako sovietinės kariuomenės gyvenimą patirti iš arčiau, pamatyti eilinių kareivių tarpusavio santykius ir vadinamąją „diedovščiną”, kuri karininkų buvo skatinama ir naudojama kaip vienas iš kariuomenės iškreipto valdymo įrankių.
Šia proga pritinka ne vien džiaugtis padėties pasikeitimu, bet ir neužmiršti istorijos. Ateinančiais metais – 1941 m. liepos 30 d. – sukaks 80 metų nuo gen. Kazio Skučo žūties Maskvos Butyrkų kalėjime.
Pažvelkite į nuotrauką: iš karininkų žurnalo „Kardas”, 1940 m. pradžioje pažymėjusio 15 m. leidybos sukaktį, puslapio žvelgia generolas, paskutinis Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, pačiame jėgų žydėjime. Kas būtų tuomet patikėjęs, kad būtent jis, drauge su valstybės saugumo departamento direktoriumi Augustinu Povilaičiu, taps pirmosiomis sovietinio teroro aukomis!?.
Žurnalistė Virginija Skučaitė yra parašiusi monografija apie savo dėdę, ateinančiais metais ji turėtų būti išleista. Tai bus tinkamas paminklas vienam pirmųjų Lietuvos laisvės kankinių ir tam tikras priminimas mūsų laikams.
Su Lietuvos kariuomenės diena!
