Vidmantas Valiušaitis. Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava: apie okupacijas, žydus, sukilimą

1920 m. birželio 10 d. Babinavičiuose, Vitebsko sr., Baltarusijoje gimė Vytautas Antanas Dambrava – Lietuvos ir JAV diplomatas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, teisės mokslų daktaras. Mirė 2016 m. vasario 5 d. Tampos mieste, Floridoje. Palaidotas Vilkaviškio senosiose kapinėse. Taigi, minimos jo 105-osios gimimo metinės.

Pažinojau Vytautą gerus du dešimtmečius, drįsčiau vadinti jį net ir savo vyresniuoju draugu, daug ko esu iš jo išmokęs. Esu parašęs apie jį knygą. Prisimindamas jo šviesią asmenybę, įkeliu čia prieš 14 metų parengtą pasikalbėjimą su ambasadoriumi, kuris buvo publikuotas 2011 m. birželio 26 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.

* * *

AMBASADORIUS VYTAUTAS ANTANAS DAMBRAVA:
APIE OKUPACIJAS, ŽYDUS, SUKILIMĄ

Vienas prieštaringiausių Lietuvos istorijos tarpsnių – 1940–1941 metai. Viena okupacija keitė kitą, Lietuvoje kilo sukilimas, nesėkmingai bandyta atkurti valstybės suverenumą, prasidėjo masinės žydų žudynės. Ši sunki okupacijų našta paliko tragišką pėdsaką žmonių sielose, likimuose, Lietuvos istorijoje.

Apie tą skaudų istorijos tarpsnį kalbamės su Vytautu Antanu Dambrava – vyriausiu Lietuvos diplomatinio korpuso nariu, vadinamu legendiniu ambasadoriumi, 30 metų dirbusiu Jungtinių Amerikos Valstijų ir 12 metų – Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.

JAV valstybės departamento pareigūnas Eugene’as J. Friedmanas apie šį lietuvį diplomatą rašė: „Susitelkęs į tikslą, siekia jo ryžtingai, be išlygų, iki sėkmingos pabaigos, nepaisydamas laiko ir pastangų. Savo darbą išmano, įgūdžiai – aukščiausio laipsnio, visiškai atsidavęs darbui. Nors dirba kaip mašina, ponas Dambrava yra romantikas. Nuoširdus, sąmojingas, kilniai supratingas žmogus. Domisi menu, pats groja pianinu, galėtų būti apibūdinamas kaip didelė ir dosni siela.“

Kitas amerikiečių diplomatas Earlas H. Lubensky apie jį taip atsiliepė: „Jis pasiekė aukščiausio lygio profesinę kompetenciją visose srityse. Bendras įvertinimas: veikla – aukščiausio lygio ir yra beveik neprilygstama.“

* * *

V. Valiušaitis: Gerbiamasis Ambasadoriau, prisiminkime 1940 m. birželio 15-tąją. Buvote 20-metis jaunuolis, antrakursis Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto, kuris nuo metų pradžios veikė jau Vilniuje, studentas. Kas išliko atmintyje?

V. A. Dambrava: Buvo jau prasidėjęs atostogų metas, viešėjau pas tėvus Utenoje. Išgirdę, kad sovietų kariuomenė okupuoja Lietuvą, žmonės liko be žado. Stojo slogi tyla. Nežinojom, kas bus toliau. Bet visiems buvo aišku, kad tai – kančios kelio pradžia.

Jautė sabotažo kvapą

V. Valiušaitis: Kaip pasikeitė gyvenimas okupacijos sąlygomis? Kaip reagavo studentai?

V. A. Dambrava: Buvome palyginti neramūs, drąsūs. Tada dar nelabai nutuokėme apie tos sistemos brutalumo laipsnį. Pirmoji protesto forma – nesimokyti rusų kalbos.

Mums, studentams teisininkams, reikėjo išlaikyti dviejų užsienio kalbų egzaminus, mat Lietuvos įstatymai buvo net keturiomis kalbomis: „Bürgeliches Gesetzbuch“, tai buvo vokiečių dalinė teisė, paskui prancūziškas „Napoleono kodeksas“, mūsų pačių lietuviški įstatymai, kai kurios teisinės nuostatos galiojo dar iš carinės Rusijos laikų. Prasidėjusių rusų kalbos užsiėmimų studentai vengė. Suprato, kad rusų, kaip antroji užsienio kalba, galbūt ir turėtų būti, tačiau niekas nerodė noro mokytis. Rinkosi vokiečių ir prancūzų. Ir keistas dalykas! Dekanatas nutarė rusų kalbos reikalavimą panaikinti! Nors sunku tuo patikėti, bet tai faktas: sovietinis režimas ir rusų kalbos panaikinimas universitete 1940-aisiais! Buvo pakeista į kolokviumą. O kolokviumas, turbūt žinote, yra šiek tiek daugiau negu nieko…

Čia tik vienas aspektas. Daugelyje sričių buvo panašiai. Pavyzdžiui, eisenose, kuriose studentams būdavo privalu dalyvauti. Prieidavo ir prie rimtesnių konfliktų. Jautėsi tam tikras sabotažo kvapas. Bet pirmaisiais mėnesiais dar neareštuodavo, nesodino. Išsišaukdavo į dekanatą, duodavo velnių. Buvom jauni, elgėmės dažnai nutrūktgalviškai. Žodžiu, neėmėm visko taip dramatiškai, kad čia jau pasaulio pabaiga. Išskyrus kelis paskutinius mėnesius prieš karo pradžią.

Šeimą rado vagone

V. Valiušaitis: O kas vyko paskutiniais mėnesiais?

V. A. Dambrava: Prasidėjo suiminėjimai, nuolatiniai tardymai, pradėjo dingti tarnautojai iš ministerijų. Per Vilnių keliavo baimė. Nors išviršinių ženklų beveik nebuvo. Išskyrus tai, kad nuolat į įstaigas ateidavo enkavedistai ir išsivesdavo žmones. Tardymams ar sušaudymui.

Studijuodamas dirbau Teisės fakulteto dekanato administracijoje, taip pat Sveikatos ir profilaktinio gydymo liaudies komisariate. Gyvenau bendrabutyje Tauro gatvėje. Paskutinėmis dienomis prieš didžiuosius trėmimus pasklido gandai, kad dėsis kažkas baisaus, saugokitės. Atsimenu, išvakarėse aplankiau porą mergaičių kambarių, kur gyveno studijų draugės. Jos maldaute maldavo, kad neičiau miegoti į savo kambarį. Sakė, sutvarkysim, paruošim vietą miegoti, tik neik į savo kambarį, pražūsi.

O aš gyvenau su draugu, jis buvo ateitininkas. Vėliau žuvo kaip partizanas. Buvo nušautas, tada subadytas. Prie širdies rado mano sesutės jam rašytus laiškus…

Taigi, grįžtu į savo kambarį. Žiūriu, mano draugo nėra. Eina mažas baltas voriukas. Čia turbūt geras ženklas, pamaniau, gal nieko blogo nenutiks. Nuėjau miegoti.

Rytą grįžta mano draugas: „Tu ką, čia miegojai? Negirdi kas darosi? Kelkis kuo greičiau!“

Matau su juo atėjusios dar pora mergaičių iš Utenos. Pradeda rimtą kalbą. Sako, kalbėjau su broliu Utenoje. Prasidėjo trėmimai. Klausiu, Utenoje? Sako, taip, labai smarkiai veža. Tik nesijaudink, Vytautai… Klausiu, ar tėvus veža? Sako, veža ir juos…

Dar spėjau nuvykti į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį ir pamatyti gyvuliniame vagone uždarytą mamytę su trim broliukais ir sesyte…

Matė kepurininko žmoną

V. Valiušaitis: Teko matyti slaptą JAV valstybės departamento dokumentą, datuotą 1941 m. kovo mėnesio data. Jame pateikiama diplomatiniais kanalais surinkta informacija apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Ten tvirtinama, kad sovietai į administracijos aparatą, ypač represinių organų, stato žydų tautybės asmenis, jų gausu vadovaujančiose grandyse. Tarp lietuvių vis labiau įsigali įspūdis, kad komunistinis režimas yra „žydų režimas“. Kaip Jūs prisimenate to meto santykius tarp lietuvių ir žydų?

V. A. Dambrava: Buvo įvairiai. Pavyzdžiui, su žydukais iš Utenos gimnazijos, kurie kartais lankydavosi Vilniuje ir tekdavo susitikti, santykiai išliko draugiški. Net ir tada, kai jie buvo priversti apsivilkti bolševikų uniformas. Jie, sakyčiau, liko ištikimi iki karo buvusiems santykiams. Arba žaidė dvigubą žaidimą.

Sovietinėje administracijoje buvo įsodinti daugiausia jaunesnio arba vidutinio amžiaus žmonės. Negalėčiau pasakyti, kokį nuošimtį sudarė žydai, tačiau jų dalyvavimas buvo aiškiai pastebimas. Jie vykdė įvairias funkcijas. Daugelio jų mes nežinojome.

Išimtis – senoji žydų karta. Jie buvo labai religingi. Vilnius buvo Europos rabinato centras. Daugelis senųjų žydų buvo giliai tikintys žmonės. Jie nedalyvavo okupacinėse prievartos grandyse.

Lietuvių ir žydų santykiai, kiek prisimenu juos iš prieškario Utenos laikų, buvo tam tikru pagarbiu atstumu, tačiau vyravo, sakyčiau, abipusis respektas. Šabo dieną mamos, pamenu, gatvėse ramindavo įsišėlusius lietuviukus: vaikeliai, laikykitės ramiai, žydams šventa diena, pridera netriukšmauti… Didžiausias skandalas būdavo, žinoma, jei žydas vesdavo katalikę lietuvaitę arba priešingai. Tada abi šeimos sueina ir kartu verkia: ką daro mūsų vaikai?..

Vagone, kuriame buvo uždaryta mano mamytė su broliukais ir sesyte, mačiau ir seną žydę iš Utenos. Ji buvo kepurininko žmona. Koks jos nusikaltimas – nežinau. Jie tiktai pardavinėjo kepures ir iš to gyveno. O ji buvo bendrakeleivė su mano mama kelionėje į Sibirą.

Apie vieną dalyką kalbos ėjo. Ir gana plačiai: žydai esą surašinėja gyventojus, kurie bus baudžiami, deportuojami. Tokias kalbas girdėjau. Bet kokiu laipsniu į tai buvo įsivėlę tie jauni, „nedakepę“, enkavedistams tarnauti nuėję žydukai, negalėčiau pasakyti.

Jau po karo, savo tremties laivu „Marine Flasher“ keliaudamas imigracijai į Ameriką, plaukiau su senu Lietuvos žydu. Jis sakė: „Ką palikom – palikom. Bet palikom ne vien Lietuvą. Palikom antrąją Jeruzalę.“

Vienas kraujo lašas

V. Valiušaitis: Ar jautėte, kad vis dėlto kažkur bręsta atoveiksmis tai prievartos, žmonių persekiojimo, valstybinio teroro ir baimės atmosferai? Ar žinojote, kad rengiamas sukilimas prieš bolševikus?

V. A. Dambrava: Nujautėme. Nors tiesioginių ryšių su pogrindyje veikusiais žmonėmis neturėjau. Aplankydavo draugai, pažįstami, kartais pasilikdavo pernakvoti. Kalbėdavo apie nuotaikas Lietuvoje. Buvo aišku, kad visame krašte – neramu, žmonės apimti desperacijos, gyvenimo nėra. Viešumoje – beprasmiai lozungai apie „išvadavimą“, „gerėjantį“ gyvenimą, kuriais niekas netiki, o tikrumoje – prievarta, žiaurumai, kančios, ašaros, mirtis. Vienintelis klausimas: kada ateis tavo eilė? Suiminėjimai vyko ne tik Vilniuje, provincijoje taip pat. Kraštas buvo absoliučiai neramus.

Kitas momentas, kuris tautos daugumai liko negyjančia žaizda, – bejėgiška kapituliacija 1940-aisiais. Čia galima cituoti Joną Aistį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, / O varge jo vieno tu pasigedai, / Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės – / Liko netesėti mūsų pažadai“…

Tas nepralietas „kraujo lašas“ pakeitė mūsų istoriją. Ji būtų buvusi kitokia, jeigu būtume kovoję tada, kai kova nebuvo beviltiška. O išėjome kovoti, kai laimėjimo tikėtis nebebuvo galima, nors sudėtos milžiniškos aukos ir parodyta daug heroizmo.

Vienas prancūzų istorikas, rašydamas apie pokario partizaninį lietuvių pasipriešinimą, pažymėjo: Lietuva, kovodama už savo teises, turėjo tik vieną idealą. Ir tas vienintelis idealas buvo tauta. Jis daro išvadą: tai buvo masinis nepasitenkinimas, masinis judėjimas.

To, deja, nesuprato politikai, atsakingi už 1940-ųjų katastrofos padarinius, pirmiausiai galvoję apie save, ne apie tautą.

Turėjo planą ir veikė

V. Valiušaitis: Kaip prisimenate karo pradžią, sukilimo dienas Vilniuje? Ką išgyvenote?

V. A. Dambrava: Labai pakiliai. Džiaugsmas, kad bolševikai bėga, netilpo krūtinėje. Tą birželio 23-osios sekmadienį, einant Vilniaus senamiesčiu, draugas, tas a. a. partizanas, mane ramino: „Vytautai, būk geras, tik nerodyk taip savo džiaugsmo; nežinai ką gatvėje sutiksi.“

Nuvykau į ministeriją. Ten jau buvo netvarka. Pasakė draugiškai: „Žinai, nebegalim atsakyti nei už tave, nei už save, nei už kitus. Veik kaip išmanai pats.“

V. Valiušaitis: Kiekvienas už save?

V. A. Dambrava: Beveik taip. Vienas iš kariškių išsitraukė revolverį, ištiesė man: „Vytai, tau gali prireikti.“ Aš dar nelabai naudojęs gyvenime tokių daiktų, bet paėmiau. Paskui sakiau draugams: turime bent vieną ginklą. Tačiau panaudoti neteko.

Nepriklausiau sukilimą rengusiam pogrindžiui. Tačiau, kad Lietuva rengiasi sukilti – buvo aišku. Dirbau drauge su dekanu prof. Stasiu Žymantu (Žakevičium), Vilniaus komiteto vadovu, taip pat su prof. V. Jurgučiu, kitais. Buvo atliekami tam tikri parengiamieji darbai, rengiami struktūriniai planai, kaip perorganizuoti bolševikų aparatą į savivaldos ir panašias institucijas, pertvarkyti mokyklų tinklą pagal Lietuvos poreikius. Vyko tokio pobūdžio planavimas. Mano vaidmuo ten, žinoma, buvo pagalbinis.

Bet tie planai buvo gana gerai parengti. Ne veltui prof. Vaclovas Biržiška apie prof. Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, kaip Laikinosios vyriausybės švietimo ministro, darbą vėliau sakė, kad jis ant dviračio per penkias savaites švietimo srity padarė daugiau, negu kai kurie ponai su cilinderiais ir limuzinais per penkerius metus. O padarė todėl, kad turėjo aiškų planą ir veikė ryžtingai.

Vis dėlto pogrindyje veikę sukilimo organizatoriai Vilniuje patyrė didelių nuostolių. Išvakarėse NKVD suėmė svarbiausius vadus ir apie 300 karininkų. Tapo nebeįmanoma vykdyti pirminio plano – skelbti nepriklausomybę Vilniuje, kaip buvo numatyta. Tą vaidmenį turėjo perimti ir sėkmingai perėmė Kaunas.

Nušovė į pakaušį

V. Valiušaitis: Kada pirmą kartą patyrėte, kad žydai nacių okupacijoje tampa „kito statuso“ žmonėmis?

V. A. Dambrava: Kai vokiečių reikalavimu buvo įsteigtas Vilniaus getas.

Traktuojami jie buvo žeminančiai, tačiau šiaip ar taip dieną eidavo į darbą, galėjo laisvi vaikščioti, tik vakare turėdavo grįžti į savo vietas. Todėl iš pradžių neatrodė, kad pasekmės bus tokios tragiškos. Ilgą laiką net neįtariau, kad vykdomi susidorojimai.

Buvo ruduo. Einu sykį į darbą, netoli universiteto susitinku sargą. Toks malonus, džentelmeniškos išvaizdos, vyresnio amžiaus žmogelis. Persimesdavom žodžiu. O dabar žiūriu – girtas. Klausiu kas yra, dar tik ryto metas, o jau nusitašęs? Anksčiau tokio nebuvau matęs.

„Neklausinėk manęs, neklausinėk…“

Aš, žinoma, neatlyžtu. Tada man sako: „Manai pats ėjau gerti? Man davė. Davė tiek, kad negalėjau panešt.“

Ir žmogus atsivėrė. Sako, šįryt anksti, einantį į darbą, jį suėmė. Vokiečių kareiviai įsodino į sunkvežimį. Ten jau sėdėjo keliolika kitų vyrų. Nuvežė į Panerius. Liepė visiems išlipt. Sako, būsite „prižiūrėtojai“. O ten jau privežta žydų. Žydams liepė patiems kasti duobes. Kai išsikasė, kareiviai visus sušaudė ir suvertė. Tada sugaudytiems „prižiūrėtojams“ įteikė kastuvus ir įsakė užpilti žemėmis. Po to davė daug degtinės.

„Mačiau kaip juos skerdė!.. Nežinau ką dabar su savim daryti?..“ – raudojo tas universiteto sargas.

Vienas epizodas, guodėsi, sukrėtęs ypatingai: „Paskutiniu momentu, kai jau buvo prasidėjęs šaudymas, privažiavo karininkas su mažu „Volkswagen“ automobiliu. Išlipo jauna, graži žydaitė. Įkandin jos – tas karininkas. Liepė eiti. Vos žengus jai kelis žingsnius, nacis išsitraukė revolverį ir nušovė ją į pakaušį. Tada sėdo į mašiną ir nuvažiavo…“

Tai ir visa mano išmintis, kiek esu patyręs apie žydų tragediją Vilniuje. Savo akimis nieko panašaus nesu matęs.

Turėjo žmonių

V. Valiušaitis: Buvo istorinių epizodų, kai atrodė, kad Lietuva neišliks. Stalino ir Hitlerio okupacijos laikai yra būdingi. Bet ne vien jie. Šiandien irgi sakoma, kad Lietuva nyksta. Ar galime savo istorijoje rasti atsparų, kurios teiktų vilties, kad Lietuva bus?

V. A. Dambrava: Kai 1941 m. biržely stovėjau Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje ir lydėjau akimis tolstančius ešelonus, vežančius į kančią ir mirtį mano šeimą (tėvelis po pusšešto mėnesio Sibire mirė badu), viską, kas man dar buvo likę, turėjau ant savęs: padilusiomis alkūnėmis švarką, kelnes, apnešiotus batus… Studijas tebuvau įpusėjęs ir likau vienas kaip pirštas.

Tada negalėjau žinoti, kad vis tiek pabaigsiu du teisės fakultetus, vieną Vilniuje, kitą – Insbruke, muzikos – akademiją Zalcburge, kad pateksiu į JAV diplomatinę tarnybą, kad dirbsiu čia 30 metų, kad vėl sugrįšiu į nepriklausomą Lietuvą ir dar 12 metų tarnausiu jai.

Negana to. Nebūčiau patikėjęs, kad dar Brežnevo laikais sovietai atsiųs pas mane delegaciją atsiprašyti už padarytą skriaudą – į Sibirą be kaltės ištremtą šeimą. Pristatė NKVD dokumentus, kad matytume, jog tardymų ir kaltinimų nebuvo. Na, sakė, buvo Stalinas, buvo tokie laikai, taip išėjo…

Pasakysiu štai ką. Visais istoriniais tarpsniais, net ir pačiais sunkiausiais, Lietuva turėjo garbingų, sugebančių, sakyčiau, genealių žmonių. Jie atliko svarbius, istoriškai reikšmingus darbus. Ir Lietuva išliko. Nepaisant to, kad pasitaikydavo menkystų ir niekšų. Lietuva yra talentų tauta.

Tikiu, kad jie pasirodys.

Veidaknygė