Vidas Rachlevičius. Valstybė, kurią valdo vestuvių muzikantai

Iš pirmo žvilgsnio Respublika niekuo nesiskiria nuo kitų Europos valstybių: turi prezidentą, parlamentą, vyriausybę, ministerijas, valstybės kontrolę, himną ir netgi Konstituciją, kuri, beje, jos prievaizdams su mantijomis yra tik minkomas politizuotas molis, o ne tautos valia.

Nors sostinės Senamiestyje matomas autoparkas savo kainomis ir prabanga gali rungtis su bet kurios kitos Europos sostinės keturratėmis transporto priemonėmis, tačiau vos už kelių kilometrų nuo Rotušės aikštės tvyrantis mentaliteto aromatas – kažkas tarp keptos silkės ir valstietiško prakaito – išduoda esminę paslaptį: tai yra valstybė, kurią pakaitomis valdo ne išmintingi politikai, o kaimo vestuvių muzikantų kapelos. Respublika jau išgyveno ne vienos kapelos valdymą ir ne vienas didžiąsias vestuves, tačiau kai vestuvės tęsiasi per ilgai, viskas baigiasi sunkiomis pagiriomis.

Respublikoje politinės krizės sprendžiamos taip pat, kaip kaimo vestuvėse išsprendžiami konfliktai tarp girtų pabrolių – pagarsinant muziką, pakeliant taurelę ir pakeliant balsą. Dažniausiai – visi trys veiksmai vienu metu.

Čia svarbiausi įstatymai priimami taip, kaip rausvažandė ir stambiakrūtė pamergė priima gerai įkalusio pabrolio kvietimą šokti, o po to eiti ant šieno: be jokios garantijos, kad nenumindys kojų, kad jam kas nors išeis, bet su nenugalimu įsitikinimu ir viltimi, kad kažkaip bus.

Čia demokratija veikia kaip vestuvių kapela – garsiai, dažnai be ritmo, bet niekada nesustodama, net jeigu visi dalyviai jau seniai nebegirdi melodijos. Respublika yra šalis, kurioje politiką pakeitė amžina girtų kaimo vestuvių ceremonija, kuri niekada nesibaigia, o valdžia – lyg įkaušusi kapela, kurios nariams jau seniai reikia eiti atsigulti, bet jie vis dar kažką groja, nes įsismaginusi publika reikalauja.

Kapela ilgą laiką neturėjo kapelmeisterio, tačiau pastaraisiais metais į šią poziciją įsigrūdo tas, kuris susapnavo, kad yra Pirmasis tautos smuikas. Tai yra žmogus, kurio gyvenimo tikslas yra sugroti bent vieną švarų garsą.

Nors jau eina antroji kadencija, bet jam iki šiol tai nepavyksta padaryti, nors, kaip sako vestuvininkai, ir vištai kartais pavyksta užskristi ant medžio šakos. Pirmuoju smuiku tapo po rinkimų, kuriuose jis praktiškai nė nedalyvavo, nes žmonės balsavo ne už jį, o prieš kitą nekenčiamą kandidatę. Žmonės tiesiog žymėjo jo vardą ant biuletenių, nes per radiją skambant kapelai visi nusprendė, kad šitas bent jau gros prastai, bet sąžiningai. Tačiau vėliau daugelis suprato, kad skaudžiai apsiriko.

Pirmasis smuikas turi du svarbiausius charakterio bruožus. Pirmas: smegenys veikia tik tada, kai jis groja. Antras: groti jis nemoka. Kaip dabar išaiškėjo, per rinkimų kampaniją jis koncertavo pagal fonogramą.

Tačiau didžioji Respublikos kapela yra parlamentas. Nors tie muzikantai save vadina tautos dirigentais, tauta juos laiko savaime grojančiais instrumentais. Didelė dalis Respublikos gyventojų savo valdžią laiko Dievo bausme.

Kiekvienam parlamentarui yra priskirtas instrumentas. Viskas buvo padaryta pagal panašų principą, kaip iš senos ir geros prancūziškos komedijos su Louis de Funesu „Le Grand Restaurant“, kuri vyresniems Respublikos gyventojams žinoma pavadinimu „Pono Septimo restoranas“: „Tavo tėvas grojo violončele? Šiandien grosi tu!“

Finansų komitete buvo suburta visa mušamųjų sekcija ir būgnininkai – triukšmo daug, bet ritmo nerasta. Užsienio reikalų komitete plušo armonikieriai – labai emocionaliai tampė dumples, bet garsas buvo labai menkas. Niekas nesuprato, kad dumplės visiškai kiauros. Krašto apsaugos komitete – bosistai.

Tarsi turėtų skambėti grėsmingai, bet realiai nieko nereiškia. Pagal pradinį sumanymą, posėdžių metu visi turi groti pagal vieną partitūrą, bet bėda ta, kad didžioji dalis muzikantų visai nepažįsta natų. Nors visas tas beviltiškas chaosas yra aiškiai matomas, bet niekas nemato reikalo kažkaip jį reformuoti. Kaip dažnai sako ministras būgnininkas: „Jei viskas griūva – griežk garsiau, gal niekas nepastebės.“

Ankstesnė kapela buvo beviltiška, todėl naujoji dar prieš rinkimus užsibrėžė ambicingą tikslą, tarsi pretendavo į „Grammy“: „Mes grosime geriau“. Nei jie patys, nei kas nors kitas nežinojo, ką tai reiškia. Tačiau skambėjo ambicingai ir rimtai. O vestuvėse, kaip žinia, viskas, kas skamba rimtai, automatiškai įgauna šventą svarbą.

Taigi, dauguma nutarė pritarti. Kai kas garsiai, kas tyliai, kas vemdamas patvoryje. Kai vestuvininkai kitą rytą pabudo skaudančiomis galvomis ir džiūstančiomis burnomis, troboje vėl skambėjo kapelos muzika. Ir niekas nerado priežasčių nesutikti, nes daugelis, degtinę užgėrinėję naminiu alumi, neatsiminė, kaip ten vakare viskas buvo sugalvota.

Buvo patvirtinta naujoji valdžios struktūra, kurios pamatinis šūkis – „Kol skamba, tol galioja“. Kapela nusprendė, kad valstybę valdys taip, kaip vestuves valdo stalo komendantai: teorinis scenarijus tarsi ir aiškus, bet pasiliekama galimybė improvizuoti ir viską persvarstyti po penktos čierkos.

Pirmasis tautos smuikas ėmėsi iniciatyvų. Nors groti nemokėjo, bet gebėjo laikyti smuiką taip, kad daugeliui tai atrodė, jog tai visai ne kaimo kapelos muzikonto patriušęs smuikelis, o tikras valdovo skeptras ar paauksuotas rutulys su kryžiumi. Valdančiosios kapelos ministrai ir viceministrai buvo renkami ir tvirtinami pagal gerai žinomą ir praktikoje – pačiose šauniausiose vestuvėse – patikrintą principą: geras vestuvių muzikantas privalo mokėti groti ir gerti vienu metu. O tai – ne kiekvieno nosiai.

Valdymas prasidėjo, bet iškart sukilo opozicija. Ši publika muzikinės klausos visiškai neturi, todėl nusprendė, kad melodija nieko nereiškia, o svarbiausias yra ritmas. Kas nepataiko į taktą – tas priešas.

Tačiau valdančioji vestuvių kapela to nepaiso ir jų melodija yra paprasta: jei klausimas yra sudėtingas, balsuojam du kartus – prieš ir po papildomo tosto. Jie pripažįsta, kad tauta turi teisę į užsakomąjį šokį, bet su palengvėjimu atsiduso, kai pamatė, kad praėjusį penktadienį vestuvių jaunimas, stalo komendantų paragintas ir kelis kartus padaręs bangą, nusprendė pašokti prie parlamento, ir jiems nieko neišėjo.

Ta minia ankstesnės kapelos yra išmokyta gražiai linguoti galvomis į ritmą ir susiėmus už parankų linguoti užstalėje, bet niekas nebemoka skaityti sudėtingesnių nei trijų sakinių tekstų, todėl nesugeba mąstyti. Kai atėjo laikas galvoti savo galva ir patiems mušti ritmą, jie taip ir nesugebėjo valdančiajai kapelai aiškiai pasakyti, kokios dainos nori. Pro šalį ėjęs kunigas sušnibždėjo: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino dėl ko protestuoja!” Tačiau vestuvių muzikantai – žmonės paprasti, jie tyliai šaipėsi iš protestuotojų ir prisiminė kito kaimo vestuvėse girdėtas įkaušusių pabrolių kalbas: „Tu kaip mano teliukas – mykia, mykia, bet neiškiša…“

Valstybės ekonomika ir finansai yra valdomi taip, kaip bendra kapelos kasa: jeigu yra, tai yra, jei nėra – kažkas bus. Ir tai visiškai nesusiję su tuo, ką ir kaip jie griežia. Respublika nustojo būti valstybe ir tapo nesibaigiančiomis kaimo vestuvėmis. Nuolatinėmis. Be pabaigos. Be ryto. Kiekvienas posėdis virsta vyrų susibūrimu prie alaus stalo su kepta česnakine duona ir rūkytomis kiaulių ausimis. O kitą dieną visi pamato, kad padarė nesąmonę ir teisinasi, kad „mes vakar buvom ant emocijų“.

Rytai atrodė taip: vestuvininkai griuvinėja lauke, kažkas miega ant grindų patiesto numindžioto ir dėmėto vatinio matraco, rankose vis dar laikydamas pustuštį butelį kaip istorinį dokumentą. O anksčiau pakirdę muzikantai jau griežia: „Prie stalo, prie stalo, prie stalo kviečiame visus!” Vėliau vestuvininkai kviečiami šokti polką, nors antros dienos vakare moteriškių pageidavimu jau skelbiamas priešingas šūkis: „Polkos nešoksim, nes ji sukelia agresiją.“

Vadovaujančios Respublikos kapelos narių pareigybės keičiasi pagal pagirių stiprumą. Kas pasikelia – tas ir groja. Ekonomika ir biudžetas grindžiamas emociniais resursais. Trūkumai sprendžiami dirbtinai didinant geros nuotaikos atsargas.

Visuomenę bandoma mobilizuoti per šokį ir triukšmą. PR‘ščikai sugalvojo naują valstybinį šūkį – „Džiaukis, kol gali, nes rytoj gali nenorėti.“ Tarptautiniai santykiai buvo tokie tarsi kaimo kapela grotų psichodelinio roko kompoziciją, todėl derybos baigdavosi dar joms neprasidėjus. Kai Respublika susidūrė su kontrabandinių balionų problema, kapelos nariai ir pats Pirmasis smuikas užgrojo visiškai netikėtą melodiją.

Kaimyninės šalys įtaria, kad su Respublika tikrai kažkas negerai, nes vadovaujanti kapela užgrojo ir pati sau dainavo Franko Zappos dainą „Dancin’ fool“.

Šios dainos atlikėjas pats save apibūdina kaip šokių kvailį, kuris, nepaisydamas akivaizdaus nerangumo ir pajuokų, negali sustoti. Jis yra aistringas, tačiau negrabiai neefektyvus. Dar net metų negrojanti kapela jau palieka tam tikrą kultūrinį paveldą: 87 dainas, 42 keiksmažodžius ir 11 mitų.

Tačiau nuo šitos muzikos pavargo ne tik vestuvininkai, bet ir pati kapela. Po ypač ilgų, niekaip nesibaigiančių valstybinio masto vestuvių muzika tiesiog nutilo: įtampos neišlaikę muzikantai krito po stalais, po lovomis, kartu su savo pačių instrumentais. Tai buvo katastrofa. Tauta prabudo be muzikos.

Tai buvo baisiau nei mokesčių pakėlimas. Baisiau nei rinkimai. Vestuvininkai išėjo į kiemą, griebėsi už galvų ir šaukė: „Už ką mums tokios pagirios? Tai blogiau nei pasvalietiškas alus su degtine! Kaip gyventi be ritmo?“ Keli pagirioti vestuvininkai net susimušė, o didžioji dalis svetelių tradiciškai žaidė seną žaidimą „taisyk sveikatą ir bandyk prisiminti, ką pridirbai vakar“.

Kapela sukurpė strateginį planą. Tai buvo ironiškas pavadinimas, nes nei strategijos, nei plano ji niekada neturėjo. Jie grojo taip, kaip Respublika buvo valdoma: ne pagal natas, o pagal nuotaiką. Pagirios užgriuvo ir prislėgė Respubliką kaip gelžbetonio perdanga. Tiesa, būta ir optimizmo. Kai kurie vestuvininkai naiviai tikėjo, kad muzikantai išsimiegos ir atsigaus, ir viskas grįš į savo vėžes.

Blaivesni burbėjo, kad reikia keisti muzikantus. Tačiau dauguma tiesiog gulėjo. Gulėjo ilgai. Kalbėjo lėtai. Galvojo dar lėčiau. O kai bandė atsistoti, juos mėtė į šonus. Bet išaiškėjo, kad kapelos muzikantai – tvirti vyrai. Atsigavo, apsidairė ir suprato, kad pagirios tokios didelės, kad reikalingas valstybinis atsakas.

Taigi, buvo sušauktas valstybinis posėdis „Pagirių komisija“. Posėdyje buvo iškelti svarbiausi klausimai: Ar verta gyventi? Ar galima atšaukti vakar dienos sprendimus? Kas suvalgė paskutinį raugintą agurką? Balsavimas buvo chaotiškas, bet atsakymai buvo labai aiškūs: Galbūt. Ne. Nes niekas jų neatsimena. Tas, kuris vis dar miega po stalu.

Respublika palūžo ne dėl perversmų, užsienio invazijos ar ekonominių katastrofų, ji nusivalkiojo taip, kaip prasigėrusi kapela. Kapela liko be instrumentų, vestuvės – be ritmo ir prasmės. Sveteliai suprato, kad šventė baigėsi.

Tauta žiūrėjo į tuščias valdžios institucijas ir suprato, kad kažką reikės daryti. O ką daryti – niekas nežinojo, nes tauta visada žinojo tik vieną dalyką: kada šokti ir kada gerti. Bet kada dirbti – niekada nebuvo aiškinama.

Nė viena tauta neturėjo tokių pagirių kaip Respublika. Tai – ne šiaip kolektyvinis diskomfortas, tai visuomeninio sąmoningumo katastrofa. Valdžia įsteigė nacionalinius pagirių punktus. „Agurkėlių kabinete“ už kiekvieną suvartotą agurką gauni taškų ir priartėji prie darbo rinkos. „Šešėlių terapija“ buvo taikoma tiems, kurie sėdėdami tamsoje bandė suprasti, kodėl vakar šokdami grabinėjo uošvę. „Realybės atkūrimo skyrius“ bandė paaiškinti, kad ta mitinė gražuolė, kurią tu bandei grabinėti ant matraco, iš tiesų buvo „lūžęs“ kapelos muzikantas.

Politinės pasekmės buvo sunkios – parlamentas pirmą kartą istorijoje susirinko blaivus ir nežinojo kaip elgtis. Kažkas į išjungtą mikrofoną net tyliai sušnibždėjo: „Gal pradėkim dirbti?“ Kitas atšovė: „Palauk, nepanikuok.“ Stichiškai susibūrusi sveikuolių frakcija pateikė įstatymo projektą „Nė lašo iki kito posėdžio“, bet balsų dauguma jis buvo atmestas. Tuo tarpu kaimiečiai protestavo su plakatais „Mes šoksim, kada norėsim!“

Taip ir baigėsi Didžiosios Pagirios. Ar Respublika tapo išmintingesnė? Ne. Tuo tarpu kapelos valdymas pasižymėjo nauja ir itin lanksčia politika: ministrai eidavo pareigas pagal tai, kas pirmas atsibusdavo. Biudžetas buvo formuojamas atsižvelgiant į tą dieną buvusį emocinių ir alkoholinių išteklių balansą. Jo deficitas buvo sprendžiamas nuolat didinant valstybės geros nuotaikos rezervo ribas.

Buvo patobulintas socialinis modelis ir gyventojai buvo motyvuojami per triukšmingus smegenų stimuliacijos procesus ir kolektyvinį ritminį judėjimą. Respublika susikūrė naują identitetą: judėk, kol dar gali, nes rytoj gali ir nenorėti. Diplomatinės derybos dažniausiai būdavo pertraukiamos dėl ritminių nesutarimų – jūs grojat ne taip, kaip reikia!“

O ką tauta? Ji reagavo kaip visuomet: vieni puolė kitus, kiti puolė šokti, treti puolė ant žemės, ketvirti sugebėjo viską daryti vienu metu.

Kiekvienas tų trankių vestuvių dalyvis buvo mažytė Respublikos versija: emocionalus ir įsitikinęs, kad rytoj viskas kažkaip išsispręs. Ir viskas kažkaip visada išsispręsdavo.

Šaltinis