delfi.lt
Kokia yra „bananų respublika“? Anksčiau taip buvo apibūdinama maža, skurdi, politiškai nestabili šalis, silpna dėl didelės išorinės priklausomybės ir užsienio finansavimo. Pastaraisiais dešimtmečiais tiek politinėse diskusijose, tiek ir rinkimų kampanijose ši sąvoka buvo gerokai išplėsta ir dabar taikoma ne tik Karibuose ar Pietų Amerikoje, bet ir Europoje esančioms šalims, kuriose visuomenės susipriešinusios, yra aukštas tiek įprastinės, tiek ir politinės korupcijos lygis, kuriose yra silpninamos ir griaunamos valstybės institucijos, o formaliai laisvuose rinkimuose išrinktos partijos elgiasi nedemokratiškai ir taip siekia ilgalaikio buvimo valdžioje.
Taigi, sveiki atvykę. Dabar atsigręžkime į psichologiją, nes juk tiek daug žmonių viešai deklaruoja, kad tiki mokslu, ar ne? Išgirdę sunkios ligos diagnozę, dauguma žmonių dažniausiai patiria tas pačias emocines reakcijas: šoką, neigimą, pyktį, depresiją ir susitaikymą.
Atidžiau stebint viešąją erdvę nesunku pastebėti, kad adekvačiai situaciją suvokiantys žmonės sutartinai priima objektyvią realybę ir, priklausomai nuo domėjimosi, intelekto ar gebėjimo matyti platesnį vaizdą, patiria vieną iš tų emocinių būsenų. Dar reikia paminėti ir visuomenės grupę, kuri dabar išpūtė krūtinę ir Lietuvos prilyginimą Europos bananų respublikai laiko asmeniniu įžeidimu, bet, nepriklausomai nuo individo reakcijos, ta tikrovės diagnozė niekur nedingsta ir jokios spalvingos patriotiškos dekoracijos arba asmeninės širdžiai mielos patirtys jos užmaskuoti negali. Tai tik visiškas nesuvokimas arba saldi saviapgaulė.
Dabar ramiai, be epitetų ir etikečių, kurias taip mėgsta ir pozicija, ir opozicija, patyrinėkime kai kuriuos šią diagnozę nulėmusius simptomus. Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje vyksta pats tikriausias šaltasis pilietinis karas.
Jo kurstytojai, siekdami savanaudiškų tikslų, visiškai nesuvokia, kad pilietinė taika ir santarvė yra būtina valstybės normalios egzistencijos sąlyga. Niekada nebuvo ir nebus šalies, kurioje visi galvoja vienodai, nors tokia iliuzija vėl gyva. Nepaisant skirtumų, vienintelis realus mažos šalies ir tautos ginklas bei įrankis yra vienybė bent esminiais klausimais, tačiau pastaruoju metu, dažniausiai iš savanaudiškų paskatų arba tiesiog iš kvailumo su aklu užsispyrimu, ji yra žlugdoma. Baudžiauninko mentalitetas – taip pat labai svarbus veiksnys.
Matome du visiškai nesusišnekančius pasaulius. Mažoje valstybėje turime dirbtinai sukurtą situaciją, kai ūkininkas ir smulkusis verslininkas bei valstybės išlaikomas pseudointeligentas ir sėdmaišininkas gyvena skirtinguose matavimuose. Atsakomybė tenka ne tik politikams bei įvairiems visuomenininkams, bet ir žiniasklaidai, kuri aklai platina tas pragaištingas idėjas. Kitose valstybėse garsiai ir viešai keliamas klausimas: kieno vardu kalba konkrečios žiniasklaidos priemonės ir kieno interesams atstovauja konkretūs žurnalistai arba tariamai nepriklausomi visuomenininkai?
Praktiškai visa žiniasklaida buvo papirkta visokiais viešinimo pinigais, valdžios finansuojamais projektais arba leidinių organizuojamų konferencijų rėmimais. Geriausi žurnalistai išėjo į viešųjų ryšių agentūras arba tarnauti valdžiai spaudos atstovais. Įvyko ir tebevyksta valdžios ir žiniasklaidos priemonių susiliejimas, o įvairiais matomais ir visuomenei nematomais finansiniais ryšiais su valdžia susiję bei jai visiškai lojalūs žurnalistai gauna premijas ir medalius. Sveikoje demokratinėje visuomenėje tai būtų neįmanoma, nes tai yra akivaizdus papirkimas ir subtili korupcijos forma, tačiau Lietuvoje jau niekas nebesislepia. Maža to, žinomi žurnalistai kartu su visuomenininkais ir politikais dalyvauja uždarose socialinių tinklų grupėse, kurios puoselėja cenzūrą, skundžia ir stengiasi užblokuoti jiems nepatinkančių žmonių profilius.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
