Vidas Rachlevičius. Šokis ant pilietinių laisvių griuvėsių

Genetiniai baudžiauninkai – Vilniaus burbulo būsena 

Vasarą savo „Substack“ paskyroje aš aptariau buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright knygą „Fascism: A Warning“ (Fašizmas: įspėjimas). Tai yra intelektualiai įžvalgi analizė apie fašizmo grėsmes šiuolaikiniam pasauliui.

Priminsiu: fašizmas yra autoritarinė politinė sistema, pasižyminti diktatūrine valdžia, šovinizmu, opozicijos slopinimu ir stipriu valstybės kontroliuojamu visuomenės bei ekonomikos suvaržymu.

Daug žmonių fašizmą primityviai sieja su Hitleriu ar Mussoliniu, bet tai yra besikartojantis politinis reiškinys, kuris dabar Europoje įgyja naujas formas. Tik primityvus mąstymas fašizmą įsivaizduoja kaip darniai marširuojančius pulkus su svastikomis, šiais laikais viskas yra gerokai subtiliau ir labiau užmaskuota. Tuomet atkreipiau dėmesį, kad jo apraiškų jau turime ir Lietuvoje.

Kai kas turbūt pagalvojo, kad aš stipriai perlenkiu lazdą, tačiau pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje mes matome nuoseklius žingsnius autoritarizmo/fašizmo – dėl sąvokų tikslumo galima ginčytis – link. Pavyzdžiui, M. Albright apibrėžia fašizmą kaip kraštutinių autoritarizmo ir nepakantumo kitokiam požiūriui derinį, kuris gali vystytis ir demokratinėse visuomenėse.

Be to, anot jos, vienas iš fašizmo bruožų – manipuliavimas žmonių nesaugumo jausmu ir tai daroma skaldant visuomenę, kuriant „mes prieš juos“ mentalitetą. Gerai pagalvokite ir įsitikinsite, kad tame kelyje Lietuva jau yra nuėjusi nemažą kelią.

Dabar – naujas išpuolis prieš pamatines Konstitucijos saugomas demokratinės valstybės vertybes, konkrečiai – žodžio laisvę.

Mūsų be galo primityvioje viešojoje erdvėje vyksta tik kaimo lygio rietenos ir niekam nerūpi svarbiausi dalykai, tačiau turime suvokti, kad demokratija yra trapi. Ji egzistuoja tik tada, kai piliečiams rūpi dėl jos kovoti. Ar miniai tai rūpi? Akivaizdu, kad ne, bet tie, kurie dar sugeba kritiškai mąstyti ir turi akis, jau mato stipriai sueižėjusį Lietuvos demokratijos fasadą.

Fašizmas, įvyniotas į kitokį popierėlį, nėra praeitis

Fašizmas, įvyniotas į kitokį popierėlį, nėra praeitis, tai labai galimas mūsų netolimos ateities scenarijus ir jis nuolat pildomas naujais skyriais. Lietuvos valdžia drakoniškomis bausmėmis persekioja ir bando sunaikinti iš socialinių tinklų sklindančius alternatyvius balsus. Pareigūnai, pamindami ne tik bet kokį žmogiškumą, bet ir įstatymus, atiminėja iš tėvų naujagimius, nes valdininkų valia yra Über alles. Ir štai naujausias išpuolis prieš konstitucines Lietuvos piliečių teises ir laisves. Seimui pateikti kelių įstatymų pakeitimų projektai, kurių pagrindinė autorė – Seimo narė iš TS-LKD frakcijos Daiva Ulbinaitė, ir kuriais siekiama užkardyti įvairius viešosios informacijos ir socialinių tinklų įrašus. Nors pagrindinė autorė yra D. Ulbinaitė, bet savo parašus prie šių projektų pridėjo ne tik visas „konservatorių“ elitas, bet ir socdemai, pavyzdžiui, Juozas Olekas, liberalai ir Sauliaus Skvernelio demokratai „vardan Lietuvos“. Dabar aš jo smulkiai neperpasakosiu, galite pasiskaityti mano FB paskyroje, kur aš pasidalinau Dominyko Vanharos platesniais komentarais šia tema.

Trumpai tariant, tai yra tikrų tikriausios cenzūros įvedimas. Jei sovietmečiu cenzūrą buvo įvedę okupantai, tai dabar tai daro mūsų pačių išrinkti politikai, jiems ploja propagandistai, o visuomenei į tai nusispjauti. Tai rodo, kad ji labai sunkiai serga ir galbūt tai jau negrįžtami reiškiniai.

Cenzūros įvedimas – yra viena skandalingiausių iniciatyvų Lietuvos istorijoje po 1990 m. Į gatves turėtų išeiti visi žurnalistai, nepriklausomai nuo to, kokioje žiniasklaidos priemonėje jie dirba. Prie jų turėtų prisijungti Rašytojų sąjunga, kitos kūrybinės sąjungos ir visi menininkai, kultūrininkai bei studentija. Juk tai bendras reikalas, ar ne? Kur jie? Tvyro tyla. Tai rodo, kokia yra supuvusi ir degradavusi mūsų žiniasklaida, ir kaip stipriai dvokia mūsų inteligentija.

Na, tiek to, tos kūrybinės sąjungos, bet Lietuva juk turi tikrą brangakmenį savo karūnoje – Žurnalistų profesionalų asociaciją (ŽPA), kuri pozicionuoja save kaip „žurnalistų bendruomenės“ sąžinę. Kas tai? Jie skelbiasi, kad yra „asociacija, vienijanti įvairiose redakcijose dirbančius žurnalistus“. Kelias dešimtis. Tai, kad, anot jų, LŽS sėdi šiknas suraukę – teisybė, o jie patys?

Gal jie kelia visus į kovą prieš cenzūrą? Ne, jie turi svarbesnių reikalų: praneša apie gruodį prie Seimo rengiamą protestą, išreiškiant nepritarimą su LRT susijusiems įstatymų pakeitimams, kuriuos dalis žiniasklaidos atstovų laiko mažinančiais transliuotojo nepriklausomumą.

Jie sako: „Pirmiausia jie atėjo LRT. Po to jie apribos kitą žiniasklaidą. Vėliau uždraus visus nepriklausomus kūrėjus, išvadinę kokiais nors užsienio agentais, galiausiai – užčiaups ir jus visus. Laisvo žodžio griovimas prasidėjo ir jis nebesustos. Mes sakome – šalin rankas!“ – „Facebook“ paskyroje skelbia asociacija. Labai teisingos mintys, labai taiklus D. Ulbinaitės & Co. projekto apibūdinimas, bet jie kalba apie kitką. Jie bando gelbėti Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę ir jos vadovaujamą propagandos ruporą.

Tai dar vienas ryškus gyvenimo praeitimi pavyzdys. ŽPA subūrė grupelė „konservatoriams“ ištikimų žurnalistų – propagandistų. Tai mes jau matėme, ir tai – ne pirmas bandymas suburti vienai, beje, tai pačiai politinei jėgai ištikimų žurnalistų organizaciją. 1991 m. pabaigoje buvo suburta Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD), kuri suvienijo „tikrus“ plunksnos patriotus, nes Žurnalistų sąjunga esą buvo „raudonųjų“ lizdas. Tai buvo spaudos karo tarp „Lietuvos aido“, „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ pradžia. Tačiau tas karas, trukęs ne vienerius metus, tyliai baigėsi. Bet aš nesuprantu vieno: kodėl vadinamieji profesionalai neperėjo į LŽD, juk ji, regis, bent jau internete dar tebegyvuoja?

Kaip bebūtų, ŽPA atsiradimą lėmė viena iš pačių bjauriausių pastarojo meto politinių veidmainysčių. Tai – organizuoti išpuoliai prieš Vilniaus Universiteto dėstytoją doc. dr. Jolantą Mažylę, kuri sudalyvavo „OpTV“ laidoje, ir Žurnalistų sąjungos pozicija ginant ją bei žodžio laisvę. Kampanijos prieš dėstytoją iniciatorė buvo „laisvo žodžio“ šauklė LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Tačiau dalyvavimas kanalo „OpTV“ laidose nesutrukdė Raimondui Kuodžiui tapti premjerės Ingridos Šimonytės patarėju.

Bet grįžkime prie D. Ulbinaitės projekto. Politikai, kurie pasiūlė arba pritarė tokiam projektui turėtų būti prikalti prie kryžių, sustatytų nuo Katedros aikštės iki Seimo, bet visi tyli… Medikai perspėja – savigyda yra tiesus kelias į rimtas sveikatos problemas, tačiau šioje situacijoje visuomenei būtina atidžiai pažvelgti į veidrodį ir pačiai sau nusistatyti diagnozę, nes tik beprotis arba visiškai abejingas savo likimui žmogus gali nemąstyti ir nereaguoti.

Šarūnas Navickis: „Glušu negimstama, juo tampama (faktiškai netgi ne pa(si)daroma, o padaroma, jei pats tam sąmoningai ir nuolatos nesipriešini). Nes glušas – tai ne kas kita, kaip socialinis konstruktas, tokia būsena, kurioje protas lyg ir veikia, bet labai ribotai ir tai tik iš anksto nustatyta (suprogramuota) kryptimi“.

Mindaugas Montvilas: „Ne ideologija yra pagrindinis užingrido skiriamasis bruožas. Pagrindiniai užingrido skiriamieji bruožai yra bendras niekšiškumas, prisitaikėliškumas, virtue signallinimas, hipokritiškumas, moralinio autoriteto pozicijos imitacija… Galima būtų ir toliau vardinti. Taipogi, didžioji dauguma vienokia ar kitokia forma užsiima lėšų įsisavinimu“.

Pasižiūrėkime į fašizmo anatomiją. Vienas iš jo instrumentų – baimės ir chaoso panaudojimas. Kaip galime pavadinti tai, kas vyksta nuo pat Seimo rinkimų?

Būtent tai ir vyksta – kurstoma karo isterija ir tuo pačiu metu tikrosios penktosios kolonos – Kultūros Asamblėjos – rankomis keliamas nuolatinis chaosas, o šiame procese aktyviai dalyvauja ne tik mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT, bet ir papirkta begalvė komercinė žiniasklaida. Kultūros Asamblėjos (KA) steigėjai jau senokai ir visiškai atvirai kalba apie politinius tikslus.

KA iniciatyvinės grupės narė Gintarė Masteikaitė pagaliau atvirai pripažino, kad jų tikslas – sugriauti esamą koaliciją. O vienas iš KA steigėjų, režisierius Karolis Kaupinis per LRT radiją atvirai kalbėjo apie valstybės sabotažą. Pabrėžiu – ne šios Vyriausybės, o valstybės sabotažą.

Tai yra tikroji penktoji kolona, atvira antivalstybinė veikla, tačiau jokia institucija į tai nesureagavo. Jau nieko nestebina šaltasis Vilniaus burbulo karas prieš likusią Lietuvą, bet panašu, kad tas karas gali įgauti ir visai realių formų. Kas toliau? Toliau tik tylus valstybės perversmas ir mažumos diktatūra.

Hitleris ir Mussolini pakilo į valdžią, naudodami populizmą, bet svarbiausia varomoji jėga buvo baimė, kurią fašizmo lyderiai panaudojo tam, kad pateisintų totalitarinę ir brutalią tvarką. Pastebėjote – Lietuvoje ne tik suaugusiems, bet ir vaikams į galvas jau yra įkaltas terminas „diena X“?

Fašizmo lyderiai pasižymėjo gebėjimu manipuliuoti masinėmis emocijomis ir kurti paprastus, lengvai įsimenamus mitus, o ne gebėjimu kurti sudėtingas filosofijas. Nieko neprimena?

Kultūros Asamblėjos surengtas mitingas prie Seimo. Pilietinės valios triumfas prieš realybę! Kažkur girdėta. Tačiau kol kas guodžia tai, kad naujieji chunveibinai labai pervertina palaikymo laipsnį, nes Vilniaus burbulas – toli gražu ne visa Lietuva.

Vienintelis aukštu intelektu pasižymėjęs XX a. fašistas buvo Antonia de Oliveira Salazaras, Portugalijos premjeras 1932–1968 m. Tai buvo išskirtinai aukšto intelekto lyderis, bet Salazaro intelektuali retorika Vilniaus burbului mulkinti netinka, nes burbulas teksto suvokimo įgūdžiais nepasižymi.

Be to, ir proto bokštų nėra, todėl reikia kalbėti paprastai ir aiškiai. Visi fašizmo lyderiai smerkė parlamentarizmą, individo laisvę ir daugiapartinę sistemą, laikydami juos silpnybės ir tautos skilimo priežastimi. Jie siekė monolitinės valstybės be vidinių konfliktų. Juk taip kalba, to siekia ir Kultūros Asamblėjos (KA) veikėjai, kuriems visiškai nesvarbu, kas laimėjo rinkimus.

Svarbiausia, kad taip galvoja ir šešėlyje sėdintys bei tuos vadinamuosius kultūrininkus už virvučių tampantys veikėjai, kurie nurodinėja, kurios partijos gali būti valdančiojoje koalicijoje, kurios – ne. Viskas tarsi iš fašizmo vadovėlio: retorika, kurią plačiajai visuomenei transliuoja begalvė žiniasklaida, yra supaprastinta iki vieno priešo ir vienos tiesos.

Tačiau paradoksaliausia man atrodo tai, kad XX a. pradžioje tokia komunikacija buvo skirta tamsioms ir neišsilavinusioms liaudies masėms, o dabar ant jos gražiai yra užkibusi sostinės educated / vaccinated publika (kad tekste nebūtų ilgų pasikartojimų, aš įvesiu naują trumpinį EV/KA).

Naciai akcentavo arijų rasės pranašumą, o štai mūsiškiai patys sau prisiskyrė kitokį išskirtinumą, turintį liudyti jų teisumą ir moralinį pranašumą – tariamai gerą išsilavinimą.

Tačiau tas „educated“ titulas, teoriškai turįs liudyti pranašumą prieš kitus visuomenės narius, regis, yra tik pigi kaukė ir saviapgaulė, nes matome, kad proto jis tikrai neprideda. Čia priminiau seną gerą patarlę, kad skirtingai nei skrandis, smegenys neinformuoja, kad yra tuščios.

Protingi ir mąstantys žmonės yra linkę atidžiai stebėti, analizuoti, abejoti, kelti klausimus ir ieškoti prasmės. Tikėtis to paties iš EV/KA yra didžiausia kvailystė. Jie naiviai tiki, kad viskas baigsis gerai, o tie tamsūs provincialai, renkantys ne tuos, kuriuos reikia, bus pažaboti ir sostinės burbulo moralinių pažeminimų maratonas bus baigtas. Ir jiems visiškai nesvarbu, o tiksliau – į jų užzombintas galvas net neateina mintis, kad sąrašas to, kas lietuviams dar neuždrausta, stabiliai ir dramatiškai trumpinamas. Kaip matome iš naujos Ulbinaitės & Co. iniciatyvos, dar ne visos bjaurystės padarytos. Ir mes nežinome viso sumanytų blogų darbų sąrašo. Tai nebūtų taip svarbu, jei į tokią veiklą aktyviai ir pilietiškai reaguotų žmonės, bet visuomenei nusispjauti. Tai reiškia, kad apgailėtini laisvės likučiai ir toliau bus naikinami.

Mes vėl girdėsime, kad kažkur Seime ar kur kitur rengiama eilinė konferencija, kurioje bus gąsdinama naujomis propagandinėmis atakomis, tačiau nei vienoje iš jų niekas taip ir nepateiks konkrečių pavyzdžių. Protingi žmonės žino, ką reiškia tie tušti žodžiai, bet mes nežinome, ką dar ruošiamasi uždrausti, kokias teises dar galima apriboti ir kaip dar galima pažeminti tautą.

Šiame kontekste svarbu suvokti, kad didelė dalis lietuvių ir „geri rusai“ savo mąstymu yra sesės ir broliai dvyniai. Nepagalvojote apie tai?

„Gerieji rusai“ atkakliai kartoja savo tezę, kad atsakomybė už Rusijos karą prieš Ukrainą ir nusikaltimus negali būti kolektyvinė, ir ji negali būti taikoma visai tautai. Viskas yra tik V. Putino ir kelių žmonių Kremliuje kaltė. Tikrai?

O kodėl tuomet ji buvo pritaikyta vokiečiams? Tuo tarpu nuo sofų sočių užpakalių nepakeliantys lietuviai taip pat nuolat ir atkakliai tvirtina, kad dėl visko kalta tik valdžia, o ne jie patys.

Tačiau istorija ir jos logika yra negailestinga, ir ji nuolat moko, kad būtent tauta yra istorinio proceso subjektas ir visada už viską atsako būtent tauta. Todėl tai pasyviajai tautos daliai ir teks kada nors prisiimti visą atsakomybę. Čia vėl galima pastebėti, kad Hitlerio laikais būta nemažai pasipriešinimo pavyzdžių, tačiau lietuvių paklusnumas ir jų nuolankumas yra tikras lobis bet kuriam propagandistui ir politinės minties okupantui. Liūdna.

Kita vertus, plačiai lietuvių sąmonėje įsišaknijusi dogma, kad tauta yra gera, bet valdžia bloga, yra tarsi indulgencija tylėti ir nesiimti jokių veiksmų. Tai yra savo pačių bailumo skatinimas ir paskata paklusnumui, galbūt net genetinis polinkis į baudžiavą.

Neabejoju, kad kada nors savo kailiu jie patirs savo pilietinio vangumo pasekmes. Blogiausia tai, kad niekas Lietuvoje nekelia aliarmo dėl „konservatorių“ polinkio į totalitarizmą / fašizmą. Nežinau, gal koks intelektualas paslapčia ir tyliai dėl to ir kankinasi, bet mes to nematom ir negirdim.

Tačiau padarykime ekskursą į šoną. Muzikinis intarpas. Štai Algirdas Kaušpėdas per mintingą prie Seimo ir bandė pakviesti minią šokiui „Vaduojam Lietuvą nuo zombių!“ Jis net sušuko „Sveikas, jaunime!”, bet iš tiesų matėme tik graudžią buvusio mylimo rokerio tragediją. O juk kažkada, kai buvo jaunas ir sąžiningas pats sau, jis stovėjo ant scenos kaip dievas. Minios dainavo kartu su juo, nes visi buvo įsitikinę, kad keičia pasaulį. Bet dabar…

Dabar jis stovėjo tarp politikuojančių jaunų aktyvistų, kurių daugelis net nežinojo dėl ko konkrečiai protestuoja – viena mergiotė tiesiai jam prieš akis laikė plakatą su užrašu „Nenoriu į Sibirą“.

Jis ten atėjo, suprantama, turėdamas politinių išskaičiavimų ir mintyse tikino save: „Aš jiems parodysiu, kad vis dar esu aktualus ir žvaigždė“.

Aktualus, kaip mygtukinė „Nokia“ ar 1989 m. garaže siūta odinė striukė su kniedėmis. Jis atrodė kaip dėdė, bandantis patekti į klubą, kuriame amžiaus riba iki 25 metų.

Jaunimas laikė jiems įduotus plakatus, o jis bandė išspausti savo seną rokerio žvilgsnį, kuris kažkada reiškė maišto dvasią, dabar — „Gal kas turi „Ibuprofeno“, nes vėl nugarą suėmė?“

Graudus vaizdas. Jis stovėjo ant scenos, kaip pamirštas „Roko maršo“ monumentas, apsamanojęs, išklibęs, bandantis iš visų jėgų įsiteikti užzombintai EV/KA miniai, o svarbiausia – pademonstruoti savo lojalumą jos šešėliniams valdytojams. Tai buvo rokeris, kažkada buvęs mylimas maištininkas, tapęs savo paties parodija…

Tačiau grįžkime prie vienintelės „teisingos“ partijos ir jos gerbėjų vis labiau radikalėjančio mąstymo. Jie jau ne kartą įrodė, kad net ir norėdami nebegali elgtis kitaip. Jų radikalizmas, nukreiptas prieš kitaip galvojančius, tampa nekontroliuojamu reiškiniu. Turint galvoje visišką visuomenės pasyvumą ir akivaizdžius faktus, kad teisėsaugos institucijas kontroliuoja „konservatoriai“ ir jiems dirbanti giluminė valstybė, iš šios beviltiškos situacijos praktiškai nėra jokios išeities. Kaip ir realaus išėjimo iš šaltojo pilietinio karo. Tai procesas be pabaigos, kilpa ant laisvos visuomenės kaklo vis labiau veržiasi, o užingridų įžūlumas didėja.

Tačiau daugelis to nenori matyti, nes net tyliai sau pripažinti gūdžią realybę reikia ryžto ir drąsos. Tik nedaugelis yra pasirengę ją ne tik išgirsti, bet ir leisti jai skambėti galvoje.

Lietuvos gilumoje yra daug tylių žmonių, kurie nuoširdžiai nekenčia EV/KA veikėjų ir jų išdirbinėjimų, bet savo tylėjimu jie ir palaiko agresiją prieš save pačius, nes tylėjimas – tai sutikimo ženklas. Taip, tai turbūt yra puikūs žmonės, bet dėl savo pilietinio nerangumo ir neorganizuotumo jie, žinoma, neturi jokios įtakos.

Be to, nepamirškite, kad masių nuotaikas vis tiek formuoja ir lemia inteligentija. Aš apie tai jau rašiau savo tekste „Kaip inteligentai tapo dvasios driskiais. Kur dingo mūsų sąžinės balsai?“, bet jie nenustoja manęs stebinti.

Prisiminiau seną citatą, kai bolševikų vadas Leninas kažkada intelektualus ir inteligentus pavadino „šūdo krūva“, kuri tuo daiktu labiau kvepia nei visos kitos klasės. Būtent mūsų sostinės inteligentų ir EV/KA skleidžiamas kvapas pamažu tampa nacionaliniu ir dominuojančiu aromatu. Pavieniai protesto išsišokėliai kartais bando užgožti šį aromatą, bet to kvapo galia negali lygintis su tuo, ką skleidžia mūsų naujieji inteligentai.

Jeigu mūsų giluminė valstybė tikrai turi planų sukurti patraukliai atrodantį labai inovatyvų XXI a. fašizmą, tai projektas turi labai patikimų talkininkų. Tai mūsų propagandistai, politikos mokslininkai ir didelė dalis akademinės bendruomenės, jau nekalbant apie bet kokį nurodymą pasirengusią įvykdyti valdininkiją. Jie mus nuolat ir įvairiomis formomis įtikinėja, kad tarnauti „vienos tiesos“ idėjai yra ir patogu, ir naudinga. Ir tai jiems pavyksta.

Mūsų EV/KA yra įsitikinę, kad visai linksma šokti pilietinių teisių ir laisvių laidotuvėse. Ten, kur 1991 m. stūksojo laisvę gynusios barikados, dabar stūkso nematomi tos laisvės griuvėsiai.

Sostinės inteligentai susitaikė su naujo mąstymo taisyklėmis ir be kovos jau atidavė savo pagrindinę šventovę – minties ir žodžio laisvę. Tai yra įrodymas, kad jų galvose Gulagas yra amžinas. Tai yra natūraliausia jų egzistavimo forma. Ir panašu, kad tai kartosis be galo, nes EV/KA yra genetiniai baudžiauninkai.

Didžiausias pavojus ne tas, kad staiga tapsime fašistais, bet kad lėtai tam pasiduosime, to net nepastebėję. Madeleine Albright

Šaltinis