Isterija, kurią kelia kultūros bendruomenė, man priminė du senus juokelius.
Prisimenu, kai baigiamojoje klasėje vieni kitų klausinėdavom, kas ką planuoja daryti, ką studijuoti. Kartais pajuokaudavom: „Eisiu į trijų mėnesių ministrų kursus.“ Tai labai tinka ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės kultūros ministrui Simonui Kairiui, ir Ingos Ruginienės ministrui Ignotui Adomavičiui.
Beje, atlikite su savimi nedidelį eksperimentą. Atsiribokite nuo visų brukamų propagandinių klišių ir jau turimų įsitikinimų, palyginkite jų abiejų išsilavinimą bei kvalifikaciją ir sąžiningai sau atsakykite – kuris iš jų tinkamesnis šioms pareigoms?
Kitas juokelis skambėdavo vėliau, kai socialistinio realizmo, kuris buvo oficiali SSRS meninės kūrybos doktrina, epochoje su bičiuliais iš tuometinio Vilniaus dailės instituto šmaikštaudavom apie menus. Tuomet linksmybių aplinkoje kartais skambėdavo „provokacinis“ klausimas: „Menas menui ar menas liaudžiai?“ Šis klausimas ypač ryškiai ir su naujomis spalvomis bei niuansais sušvito šiomis dienomis, kai mūsų kultūrininkai, apsiginklavę socialistinio mąstymo dogmomis, vienos partijos vedami, darniomis gretomis ir kolonomis kryptingai žengia į šviesų rytojų – socrealizmą. Tačiau šiuo atveju aš turiu galvoje ne meninės kūrybos doktriną, o mąstymą su jam būdingais anos epochos dogmatiškais teiginiais ir partiškumo principais.
Kadangi patys kultūrininkai išprovokavo šią temą, tai dabar yra gera proga atvirai ir sąžiningai – o to jie labai nemėgsta – dekonstruoti jų mąstymą, praktiškai socializmo principais gyvuojančio lietuviško meno ypatumus bei finansavimo principus. Kad nekiltų visokiausių insinuacijų ir etikečių klijavimų, iškart noriu pasakyti, kad esu nuosaikių klasikinių dešiniųjų pažiūrų, tikros rinkos ekonomikos šalininkas, tačiau turiu tvirtą įsitikinimą: šalis, kurioje nėra vietos filosofui ar poetui, yra pasmerkta. Tačiau, kaip sakoma, yra papildomų sąlygų.
Yra keli svarbūs klausimai: ar mes pasitikime, kad dabartinės kultūros institucijos ir struktūros savo misiją vykdo sąžiningai, ir dirba viešajam interesui, o ne uždaram „savų“ ratui? Taip pat užduosime ir aptarsime svarbiausią sociologinį, filosofinį bei ekonominį klausimą: ar menas turi „teisę“ į finansavimą? Kokie menai turėtų būti finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais ir kaip? Šiandien – pirmoji dalis.
Daugiau ČIA.
Automobilis važiuoja ir veža, nepaisant kad pusė kuro sudega be naudos Taip ir su valdiškomis investicijomis į bet ką. Kad ir į kelius ir statybas. O jau su menu tuo labiau. Už jokius pinigus negalima užsakyti genialaus kūrinio , jeigu kūrėjas nėra genijus. Tačiau už pinigus galima palaikyti tam tikrą minimalią temperatūrą visoje kultūrininkų-menininkų terpėje. O tada žiūrėk nė iš šio nė iš to atsiranda ir kas nors vertingo.
…iljycius sake…finansuokit kina ir leudis bus jusu.Kad socrealizmas tapatu siurrealizmui,ypac musu laikais – faktas kaip blynas,jei tik blynas gali but faktu.Nes,faktiskai blynas,o is tikro,x….i zino,kas.Ta patvirtina tokia sabaciauskaite….faktiskai rasytoja,o is tikro…..patys zinot.