Daugelis turbūt esate girdėję posakį „kai yra mokinys, atsiras ir mokytojas“. Angliška jo versija skamba taip: „when the student is ready, the teacher will appear.“ Yra niuansų, bet esmė ta pati. Tai nėra tiesioginė citata iš kažkokio teksto, o apibendrinta išmintis, perduodama iš kartos į kartą. Tiksli šio posakio kilmė nėra žinoma, jis yra giliai įsišaknijęs Rytų išminties tradicijose, siejamas su Rytų filosofija ir Kung fu kovos menu. Manoma, kad jis atsirado iš senųjų filosofinių mokymų, kurie pabrėžia, kad mokymosi procesas yra abipusis ir mokytojas atsiras tik tada, kai mokinys bus tikrai pasirengęs tas žinias suvokti ir priimti. Tai reiškia ne tik fizinį ar intelektinį pasirengimą, bet ir emocinį bei dvasinį atvirumą, norą mokytis, smalsumą ir pasiryžimą įdėti pastangas. Jei mokinys nėra pasirengęs, net ir geriausias mokytojas negalės jo nieko išmokyti ar perduoti.
Mokytojas yra plati sąvoka. Jis gali būti žmogus, bet tai gali būti ir knyga, patirtis, įvykis. Posakis kužda, kad kai esame atviri ir ieškome žinių bei sprendimų, gyvenimas pateiks mums reikalingas pamokas ir nurodys kelią. Tačiau svarbu suprasti, kad šiuo atveju atsakomybė už mokymąsi tenka mokiniui, tai jo pareiga ieškoti ir stengtis, o ne laukti, kol viskas jam bus pateikta ant lėkštutės. Svarbus ir tinkamas laikas. Tai reiškia, kad tam tikros žinios ar pamokos ateina į mūsų gyvenimą tinkamu laiku, kai esame pakankamai subrendę ir pasirengę jas suprasti. Kung fu kontekste tai reiškia, kad mokinys turi būti pasirengęs ne tik fiziškai treniruotis, bet ir turėti tinkamą mentalitetą, discipliną ir pagarbą mokytojui bei mokymui.
Nieko neprimena? Šią frazę ir jos prasmę prisiminiau galvodamas apie šių dienų Lietuvą ir žmonių viltis ir reakcijas į tai, kas vyksta. Dauguma yra paklaikę ir pavargę nuo Lietuvoje tvyrančio politinio, visuomeninio ir vertybinio košmaro, žmonės kaip niekada nori permainų ir padoresnio, protingesnio bei sąžiningesnio gyvenimo, bet niekas nieko nedaro, visi laukia ir viliasi, kad už juos kažkas viską padarys. Kai dėl aptariamos frazės, tai akivaizdu, kad mokinio nėra arba jis dar nėra pasirengęs, todėl nėra ir mokytojo arba naujos lyderystės.
Bet viename epizode aš pasijaučiau mokiniu. Mintyse dėliojau ir į bendrą visumą grupavau pastarojo meto faktus ir įvykius, galvojau, kaip visa tai pavadinti. Minčių buvo įvairių ir štai visai netikėtai pasirodė Mokytojas. Mano akiratin pakliuvo buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright knyga „Fascism: A Warning“ (Fašizmas: įspėjimas). Tai yra intelektualiai įžvalgi analizė apie fašizmo grėsmes šiuolaikiniam pasauliui. Daug žmonių fašizmą primityviai sieja su Hitleriu ar Mussoliniu, bet tai besikartojantis politinis reiškinys, kuris Europoje įgyja naujas formas. Jo apraiškų jau turime ir Lietuvoje. Pažvelkime į tai atidžiau…
Visas tekstas pasiekiamas Vido Rachlevičiaus puslapio prenumeratoriams.
…nuo dezi propagandinio Kapsukės absolventų kasdienio presingo, ne daugiau.
Žmonės pavargę nuo žmonių daugėjimo, jų poreikių augimo, erzinančių to augimo pasekmių (ūkis,tarša, klimatas) – ir nuo informacinio kasdieninio presingo. Tačiau fašizmui ir bolševizmui reikalingas aiškus priešas, o dabar jo nėra. Neapskelbsi gi savo priešu savęs paties? Nors tas irgi atitiktų senovės išminčių pamokymus.
Bet galimas fašistinis kantrybę praradusių Europos čiabuvių susivienijimas prieš naglai besibraunančius taikius svetimšalius jų žemių okupantus ir kolonizatorius