Sveiki atvykę į mūsų šalį. Dabar ji mūsų. Mes – vidutinybės, normalūs tipai be didelių pretenzijų. Mes laimėjom. Ne per revoliuciją, ne per sąmokslą, o tik per atkaklumą, organizuotumą, tokių, kaip mes solidarumą ir gebėjimą nejausti gėdos bei neraudonuoti, kai šnekam visiškas nesąmones.
O jūs, protinguoliai, su savo titulais, knygomis, stažuotėmis ir strategijomis? Vieni darėte pinigus ir niekuo nesidomėjote, kiti sėdėjot ir laukėt, kol kažkas už jus viską padarys. Naivuoliai… Štai mes ir atėjom.
Mes esame tie, kurie darbo pokalbyje sakėme „esu universalus ir mėgstu iššūkius“, o paskui voliojome durnių ir savo profesinę impotenciją vyniojome į protingus bei madingus žodžius. Bet mes žinojom svarbiausią dalyką: protingi ir kultūringi žmonės bijo ir vengia konfliktų, o mes nieko nebijom. Mes bijom tik sudėtingų žodžių, o visa kita mums tinka.
Atvirai prisipažinsime: mes neturime nei talento, nei vizijos ir svarbiausia – savigarbos bei gėdos jausmo, ir pripažįstame tik kelis dalykus: pataikavimą, pažintis ir intrigas. Visa kita – technikos reikalas.
Mes neįveikėm jūsų ir užvaldėme šalį ne dėl to, kad buvom ar esam geresni. Dabar mūsų tiesiog yra daugiau, mes – minia, o jūsų protestai – katino ašaros. Mūsų slaptos mintys tilpo į du sakinius: „Visi vagys. Aš irgi noriu“, todėl čekiukų skandalas yra mūsų mąstymo, mentaliteto ir DNR atspindys. Lukiškių aikštėje galite pastatyti paminklą čekiukui. Mes nepyksime. Tai būtų geriausias mūsų valstybės dabarties ir ateities simbolis. Tai – paminklas naujai realybei.
Tautą sistemiškai debilizuojančių televizijų bei žiniasklaidos tinkamai parengti ir išdresuoti rinkėjai pavargo nuo mandagaus, kultūringo elgesio ir net elementaraus padorumo. Jie nori paprastumo, kad juos valdytų tokie, kaip jie, kurie su daugybe gramatinių klaidų piktai rašo apie cepelinų kainas Palangoje. Jūs šaipėtės iš mūsų, sakėt, kad esame neišmanėliai, bet kai ateina rinkimai, mes visuomet susiorganizuojam ir laimim. Ir visai nesvarbu, kokiai partijai priklausom, tai galioja visoms, nes mes esame visur.
Kol jūs sėdite ant savo sofų ir piktinatės, mes tiesiog lipame ant scenos ir jūs mus vėl ir vėl išrenkat. Ne dėl kompetencijos, tik dėl mūsų įžūlumo. Geroms mergaitėms patinka blogi berniukai, taip ir jums, mieli rinkėjai, vis labiau patinka pilkos vidutinybės ir net visiški durniai.
O protingi žmonės, skambiai save vadinantys politikos mokslininkais? Jie visą laiką žiūrėjo ir dabar į viską žiūri iš šono arba viršaus. Su iškeltu antakiu ir ironiška savimi pasitikinčio profesionalaus mulkio šypsena. Jie „analizuoja tendencijas“, rašo komentarus, analizuoja reitingus ir nuolat tikisi, kad sistema save pataisys. Juk tai demokratija! O mes tyliai juokiamės, nes niekas nenori teptis į mus rankų. Purvas – liaudies reikalas, o elitas juk nesivelia į ginčus ar diskusijas su kvailiais. Čia kaip eiti imtynių su kiaule purve: abu susiteps, bet kiaulei tai patiks.
Jūs ir toliau patogiai sėdit savo seminaruose su daugybe kavos pertraukėlių, marinuojat laiką bla-bla-bla konferencijose ir beprasmiškose stažuotėse, ir laukiat, kad išauš jūsų diena. Visokiausių mandrų niekų į galvas prisikrovę jūs naiviai galvojate, kad visa tai – tik viešųjų ryšių klausimas. Durneliai.
Mes esame čia ir niekur nesitrauksim, mes niekur neisime, nes mums čia patinka. Dabar mes rašom įstatymus. Tiesa, Feisbuke jūs piktinatės, kad debilai valdo šalį. O kas kaltas? Jūs patys, nes kai reikėjo stoti prieš mus, jūs nepakėlėte subinių nuo sofų.
Kalbate apie padorumą ir moralę? O mums nusispjauti. Kaip kažkada yra sakęs Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Parašysit dar vieną straipsnį apie valstybės ir visuomenės degradaciją? Pirmyn, bet mes jo neskaitysim, nes mes rašom naują istoriją. Tegul ir su gramatinėmis klaidomis, bet tai jau yra mūsų istorija, ne jūsų. Dabar ši šalis – mūsų, o jūsų laikas baigėsi.
Tai yra tik ironiška įžanga, toliau kalbėsime ir analizuosime rimtai.
Visą straipsnį (prieinamas Vido Rachlevičiaus puslapio prenumeratoriams) rasite ČIA.
Viskas prasidėjo pradžioje. Kada dėl SSSR ūkio didėjusio atsilikimo ir sekusio bankroto nepriklausomybę atgavusi Lietuva užsimanė iš Sąjūdžio vadovų jau kitą rytą demonstruoti nepriklausomybės ir kapitalizmo pranašumus. Mes juk taip patriotiškai to tikėjomės, ar ne? Ir visų pirma dar daugiau teisybės kaip buvo statant komunizmą. Buvo kas buvusią tarybinę liaudį tada pakurstė. Nesunku atspėti kas , žinant kas tokie buvo Sąjūdžio vadovai ir aktyvistai.
Straipsnis taikliai atskleidžia ne tiek konkrečios partijos, kiek visos politinės sistemos – kaip kultūrinio reiškinio – nuosmukį. Ironiška, bet kartu ir skaudi diagnozė: galios vakuumą užpildė ne vertybiškai ar intelektualiai stipresni, o drąsesni savo neišmanyme ir nebaudžiamume.
Tai ne tik politinių partijų, bet ir pilietinio elito bankrotas – tyliai stebint ir neteikiant atsvaros, prarandama ne tik scena, bet ir visa salė. Kuo labiau kultūra ir sąžinė traukiasi į užkulisius, tuo laisviau mikrofoną valdo tie, kuriems nesvarbu nei kalbos klaidos, nei valstybės ateitis.
„Kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave“, – primena Nietzsche. Ir panašu, kad bedugnė dabar jau kalba balsu – be skyrybos ženklų, bet su tvirtu įsitikinimu, kad šita šalis – jų.
Šiandien – puikus metas ne dar vienai analizei, o tyliai gėdai virsti atsakomybe.
Klausimas administratoriui.
Kodėl V. Rachlevičiaus prenumeratos reklama yra talpinama diskusijų skyriuje?
Ar tai bandymas apeiti mokestį už reklamą?! Juk viešinate tik kelis sakinius, paties straipsnio nėra ir tai ne pirmas kartas.
Todėl, kad Rachlevičius yra savas, sisteminis.
Netikiu tokių kaip Rachlevičius atsivertimais, atleiskit.