Intelektualai – patogaus melo bei iliuzijų pasaulyje
Šiuos pamąstymus apie mūsų inteligentiją, jos ypatingą vaidmenį, misiją, o svarbiausia – atsakomybę bei laikyseną dabartiniame kritiškai svarbiame mūsų valstybės raidos etape, įkvėpė du dalykai.
Pirmasis – „Viešas kreipimasis dėl Tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apgynimo“. Beveik trys dešimtys mokslo daktarų ir profesorių, visuomenės veikėjų, dvasininkų ir visuomenininkų kreipėsi į Prezidentą ir Seimą dėl tautos suvereniteto, demokratijos ir teisinės valstybės apgynimo. Antrasis – birželio pabaigoje vyksiantis Santaros-Šviesos suvažiavimas, jo programa ir dalyviai.
Kokie reikalai mūsų inteligentams ir šviesuomenei atrodo svarbūs, ir kas kam rūpi? Būtina prisiminti ir akcentuoti, kad įvairių visuomenių bei valstybių raida, taip pat ir Lietuvos, niekada nevyko inertiškai – ją visada stūmė pirmyn tam tikri žmonių sluoksniai, turintys ne tik intelektinį potencialą, bet ir moralinę atsakomybę už tautos ateitį ir bendrąjį gėrį. Vienas iš svarbiausių ir istoriškai stabiliausių šios pažangos variklių yra inteligentija. Tai socialinė grupė, kuriai priklauso mokslininkai, menininkai, filosofai, rašytojai, žurnalistai, mokytojai, gydytojai ir kitų profesijų atstovai, kurių veiklos esmė yra idėjų kūrimas, refleksija, kritinis mąstymas ir vertybių formavimas.
Šiandien inteligento sąvoka yra judesyje ir keičiasi – nuo aukštos moralės šviesuolio link specializuoto, dažnai instituciškai įrėminto eksperto. Tačiau tai nereiškia, kad inteligentija sunyko, ji įgavo kitokius pavidalus, bet išgyvena krizę. Ar ji turi galimybę atsinaujinti?
Tačiau mano nuomone, esminis yra kitas klausimas: ar mūsų visuomenė vis dar nori ir geba klausytis protingų žmonių ir intelektualų? Kita vertus, privalome pripažinti, kad dabar didžioji dalis šios diplomuotos ir moksliniais laipsniais pasidabinusios politiškai indoktrinuotos kariaunos tapo klasikinės inteligentijos karikatūra, tai kodėl visuomenė turėtų jais pasitikėti?
Kas buvo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai? Kodėl didžioji dalis mūsų inteligentijos visiškai savanoriškai pasiskandino savicenzūroje bei kairiojo liberalizmo ideologijoje? Kodėl jie tapo situacijos kolaborantais ir propagandistais arba baukščiai tyli ir nebėra tautos pažangos vedliai? Kodėl 1988-ųjų grupės „Antis“ daina „Ša, inteligente!“ itin aktuali šiandien? Apie tai ir pasvarstykim.
…
Tęsiame apmąstymus apie tai, kodėl šiais laikais inteligentijos balsas vis mažiau girdimas, o jų nuomonė vis mažiau ką nors reiškia ir lemia.
Yra terminas „nuomonių hierarchija“. Skaitmeninė erdvė išplėtė nuomonės reiškimo galimybes visiems, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar žinių lygio, o socialiniai tinklai išlygino tas nuomonių hierarchijas.
Užuot palaikiusi ar siekusi aukšto profesionalumo lygio, žiniasklaida pataikauja ir auklėja sau buką auditoriją, terlioja jai skirtą lėkštą turinį, kurio lyginamasis svoris nuolat auga. Rimta, o svarbiausia – nepriklausoma analizė ar intelektualūs komentarai nesulaukia dėmesio, nes reikalauja laiko, pastangų juos suvokti ir kritinio mąstymo, ir turime pripažinti, kad dauguma viešosios informacijos vartotojų tam yra nepasirengę ir to visai nepageidauja. Todėl dabar influenceris ar „turinio kūrėjas“ (oi, kaip man patinka šitas terminas, reiškiantis, kad žmogelis terlioja kažką, ko net pats nesugeba tiksliai apibrėžti, o jo išmintingieji sekėjai mėgaujasi tuo šlamštu; panašiai ir konceptualaus meno kūrėjas turi pasisamdyti gerą rašytoją, kuris auditorijai mandrais žodžiais paaiškintų, ką tas menininkas, suvertęs krūvą šiukšlių į kampą, norėjo pasakyti) turi daugiau sekėjų nei bet kuris mokslininkas ar akademikas.
Rezultatas – akivaizdus: emocinis turinys nugali racionalų, o argumentais grįsta analizė neturi paklausos, nesulaukia tokio dėmesio kaip skambios provokacijos ar greiti ir primityvūs atsakymai. Kita vertus, didelė dalis tos masinės auditorijos inteligentiją laiko elitu, atitrūkusiu nuo „paprasto žmogaus“ gyvenimo. Čia vėl matome didžiulį begavės žiniasklaidos „nuopelną“.
Pasižiūrėkime į tas spalvingas „žinomų žmonių“ galerijas interneto portaluose ir paklauskime savęs – kiek ten matome tikrų inteligentų? Dar būtina paminėti ir mūsų nacionalinį bruožą – „teisingą nuomonę“, kuri viešojoje erdvėje lėmė ekspertiškumo ir sveiko proto devalvaciją. Kai kurie „teisingos nuomonės“ transliuotojai bei aktyvistai taip įsijautė, kad jau kyla rimtų abejonių dėl jų psichinės sveikatos būklės.
Visas tekstas, skirtas Vido Rachlevičiaus puslapio prenumeratoriams, ČIA ir ČIA.
„Kodėl inteligentai nebėra kalbanti tautos sąžinė”? Kas gali paneigti, kad kai kurie iš jų galimai nieko prieš dalinti vieningą Lietuvą į autonomijas? Keisčiausia, kad, ko gero, ir gerb. Bernardinai galimai nieko prieš?
„,,,,Profesorius Alfredas Bumblauskas pirmiausia pasveikino autorę už drąsą imtis temos, kuri „iki šiol karšta ir aktuali“. Žymus Lietuvos istorikas apgailestavo, kad iki dabar lietuviai dažnai yra kupini antilenkiškų stereotipų ir daug įvykių yra tiesiog nutylimi. „Pavyzdžiui, antrasis Paulo Hymenso planas. Ten taip pat buvo kalbama apie autonomiją, kur lenkų kalba turėjo būti oficiali šalia lietuvių kalbos. Deja, apie tai tylima“, – sakė profesorius.
Profesoriaus nuomone, Vilnija turėtų būti traktuojama kaip lygi su Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija. t. y. kaip penktasis etnografinis Lietuvos regionas. „Lietuvos lenkai nėra paprasta tautinė mažuma. Jie yra istoriškai vietiniai gyventojai, kurie atspindi visą šio krašto istoriją“, – sakė istorikas….”bernardinai.lt/2019-03-19-istorike-lenku-autonomijos-bandymas-neatsirado-vakuume/
Tegul Hymensas rūpinasi antra kalba Seinų krašte. Pasirūpinti stipresniu silpnesnio sąskaita – praktika sena kaip pasaulis.
Čia kai kurių inteligentų veiklos iliustracija.
Inteligentai patys nebepasitiki savimi po to kai 1992 metais nesutrukdė sugrįžti į valdžią komunistams. Tiesą sakant, nė netrukdė, o patys skatino, su dabar a.a. J,Marcinkevičiumi priešakyje. Nes iš vidaus patys buvo tinkami tik kviesti visuomenę pataisyti komunistinės tvarką. Neturėjo ir neturi jie pasitikėjimo vilkišku kapitalizmu ir nors tu ką. Vadinasi negali pamokyti nė kitų.
Kapitalizmas 1990 atėjo į Lietuvą visai ne toks kaip į Angliją XIXa padžioje (su 14 ar net 16 val darbo diena, vaikų darbu šachtose) ir net ne toks kaip 1918 į Lietuvą ,su nenašiu ,nemechanizuotu ir nepabaigiamu valstiečio darbu savuose ūkeliuose Tačiau po 1990 inteligentų varinėjamos kalbos buvo tokios kaip prieš 100 metų . Daug užuojautos prastam žmogui (gerokai ištvirkusiam prie sovietų valdžios), naujų turtuolių, išnaudotojų ir vagių smerkimas. Ir – demokratinė naujovė – pačių žmonių sau išsirinktos valdžios nuolatinis maišymas su dumblu, nejaučiant koks tai įžeidimas tos valdžios rinkėjams, tiems patiems pagarbintiems paprastiems žmonėms. Bet kartu ir susilaikymas nuo rekomendacijų versti tą supuvusią kapitalistų, buožių ir buržujų valdžią šalin, kaip tai buvo priimta tarp pažangiausių inteligentų tarpukario metu. Vadinasi, mokytis sugeba ir inteligentija, tas gerai.
Puikus teisingas straipsnis.
Inteligentas – arba bailys arba kolaborantas.
Prožydiškasai Rachlevičiau, Matonių, Barstčių, Valiūnų draugeli, negi tu manai, kad taip lengvai nusiplauti savo šūdiną raudoną praeitį???
„Kodėl inteligentai nebėra kalbanti tautos sąžinė?“
Nes nebėra tų inteligentų. „Inteligentas“ ir „inteligentija“ yra XIX amžiaus sąvokos. Dabar praktiškai visi yra baigę kokį nors riomerį, vadinasi, praktiškai visi yra inteligentai; vadinasi, tokio sluoksnio nebėra. Lygiai taip pat praktiškai visi dabar yra „buržuazija“.
„Vienas iš svarbiausių ir istoriškai stabiliausių šios pažangos variklių yra inteligentija. Tai socialinė grupė, kuriai priklauso mokslininkai, menininkai, filosofai, rašytojai, žurnalistai, mokytojai, gydytojai“
Mokslininkai susirūpinę savo publikacijomis ir atestacijomis.
Menininkai yra iš dotacijų gyvenantys nabagai.
Filosofai: patys tie, kurgi ne. Žr. apie mokslininkus.
Rašytojai: geria ir kaulija dotacijų.
Žurnalistai: beraštės merginos iš komjaunimo tiesų, rašančios propagandinius straipsnelius prasta lietuvių kalba.
Mokytojai: nabagai, užguiti vaikų ir švietimo biurokratų.
Gydytojai dirba poliklinikose.
„Šiandien inteligento sąvoka yra judesyje ir keičiasi“
Regis, tai yra pažodžiui išverstas rusicizmas „v dviženiji“. Juk angliškai „in the movement“ ką kita reiškia.
„Kodėl didžioji dalis mūsų inteligentijos visiškai savanoriškai pasiskandino savicenzūroje bei kairiojo liberalizmo ideologijoje?“
1 priežastis: nori būti kieti ir „lygiuotis“ į šv. Užsienį. 2 priežastis: europrojektų pinigai.
Neįtikėtinai tikslus (ir koceptualus) tamstos komentaras. Šaunu!
O puikus autorius Rachlevičius šįkart išties dėsto senas ir truputėlį pabodusias tiesas, nepasakydamas nieko naujo.
Inteligentai atsirado Rusijoje XIX pabaigoje kaip narodnikai ir inteligentiškumas nuo užgimimo yra persmelktas KAIRUMO.. Kitoks jis būti negali
Yra skaudžios teisybės Jūsų žodžiuose. Angliška žodžio rašyba „intelligentsia“ daug pasako.