Vokietijos žiniasklaida praneša, kad Berlyne pagaliau baigėsi ilgiausias periodas be elektros nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Dabar visi 45 000 namų ūkių ir virš 2 000 verslo įmonių, kurie keletą dienų gyveno be elektros, jau vėl yra prijungti prie tinklo.
Berlyne gyvenantys ukrainiečiai ėmė steigti prieglobsčius vokiečiams
Kai Berlyno pietvakariuose žiemos viduryje dingo elektra, miestas kelias dienas gyveno taip, kaip gyvena karo zonos. Be šviesos. Be šilumos. Ligoninės ir slaugos įstaigos perėjo į avarinį režimą. Mokyklos ir darželiai buvo uždaryti. Dalis miesto tiesiog sustojo. Ir pirmieji, kurie ėmėsi aktyvių veiksmų, buvo ne ideologai ir ne biurokratai. Prieglobsčius vokiečiams ėmė steigti Berlyne gyvenantys ukrainiečiai. Žmonės, kuriems gyvenimas be elektros nėra teorinis scenarijus. Tai patirtis, išmokta Kijeve, Charkove, Odesoje. Generatoriai, šilumos punktai, karšta arbata, galimybė pasikrauti telefonus. Berlynas trumpam tapo miestu, kuris gyvena kaip Ukraina po Putino raketų smūgių energetikos infrastruktūrai. Skirtumas tik vienas – šį kartą elektros tiekimą paralyžiavo ne Putino armijos raketos, pačių vokiečių „žalieji“ aktyvistai, kurie padegė aukštos įtampos elektros kabelių mazgą.
Elektros tiekimą paralyžiavo vokiečių „žalieji“ aktyvistai
Techniniu požiūriu ataka buvo suplanuota profesionaliai. Taikiniais tapo ne pavieniai kabeliai, o aukštos įtampos elektros tiekimo mazgai. Tokie objektai remontuojami sunkiai ir ilgai, ypač žiemą. Šaltis, saugumo reikalavimai, tinklo struktūra lėmė, kad atstatymas užtruko. Teroro akto organizatoriai tai ir planavo.
Atsakomybę už išpuolį prisiėmė kraštutinių kairiųjų grupuotė „Vulkangruppe“, veikianti pagal kovos su klimatu ir su kapitalizmu ideologiją. Jų viešas pareiškimas atskleidžia ne tik motyvus, bet ir mąstyseną. Grupė atvirai kalbėjo apie kovą su „iškastiniu kuru“, su „kapitalistine sistema“ ir su „turtingųjų privilegijomis“. Jų žodžiais, smūgis buvo nukreiptas „prieš sistemą“. Tai jau ne pirmas jų ir kitų panašių veikėjų išpuolis. 2024 m. „Vulkangruppe“ prisiėmė atsakomybę už teroro aktą prie Tesla gigafabriko šalia Berlyno, kur elektrą tiekiančių laidų atramos padegtos taip, kad kelioms dienoms buvo sustabdyta gamyba. Prieš tai buvo dar keletas panašių atvejų Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose – Hamburge, Leipcige, Kelne, Frankfurte, tik ten žala buvo mažesnė.
Veikia kaip klimato judėjimo kovinis sparnas
Pagal Vokietijos vidaus saugumo ir policijos vertinimus, „Vulkangruppe“ nariai yra Vokietijos piliečiai. Tai ne kokie užsienio teroristai, o vietinės kilmės radikalieji aktyvistai, išaugę Vokietijos didmiesčių subkultūrose. Tai jauni ir vidutinio amžiaus miestų gyventojai (dažniausiai 20–40 m.), priklausantys vidurinei ar aukštesnei socialinei klasei, su aukštuoju išsilavinimu, dažniausiai – humanitariniai ir socialiniai mokslai, kultūros studijos. Jie turi stabilias gyvenimo ir buities sąlygas: būsto nuoma didmiesčiuose, socialiniai tinklai, dažnai projektinis ar akademinis darbas.
„Vulkangruppe“ nėra „atsitiktiniai radikalai“ ir nėra šiaip emocingi protestuotojai. Jie veikia kaip klimato judėjimo kovinis sparnas, kaip ta dalis, kuri daro tai, ko „padorioji“ kovos su klimatu bendruomenė viešai nedaro, bet tyliai toleruoja arba net ideologiškai pateisina. Vokietijoje, kaip ir daugelyje Vakarų šalių, klimato judėjimas jau seniai išsišakojo į įvairias formas. Yra vitrina – eismo blokavimo piketai, gatvės protestai ir eitynės, lipimas ant scenų, „mokslininkų laiškai“, „progresyviųjų“ fondų finansuojami projektai. Ir yra „pogrindis“, „kovinis sparnas“, kuris remiasi ta pačia ideologija, ta pačia „klimato katastrofos“ dogma, bet daro išvadą: jeigu demokratija per lėta, vadinasi, reikia procesą „paspartinti“. Būtent taip ir atsiranda tokios grupės kaip „Vulkangruppe“. Jų tekstuose ir veiksmuose kartojasi keli pastovūs naratyvai: antikapitalizmas (kapitalizmas yra blogio šaknis), kova su „iškastiniu kuru“ iki galutinės pergalės kaip moralinis absoliutas, atviras priešiškumas tradicinei „sistemai“, „turtingųjų“ demonizavimas (be aiškaus jų apibrėžimo). Jie save laiko moraliai teisiais, net kai jų veiksmai sukelia žalą visiems žmonėms. Tai klasikinė bolševikinio revoliucinio fanatizmo schema.
Jų metodas – „sąmoningas smūgis sugedusiai visuomenei“, naudojant baimę, šaltį, chaosą
Jie patys savęs nevadina teroristais, jie save vadina „tiesioginio veiksmo“ vykdytojais. Jų metodas – „sąmoningas smūgis sugedusiai visuomenei“, naudojant baimę, šaltį, chaosą kaip spaudimo priemonę. „Vulkangruppe“ nėra atskira sala. Jie maitinasi ta pačia retorika, kurią kasdien girdi iš „minkštosios“, legaliosios klimato aktyvistų ir „kovotojų už socialinį teisingumą“ scenos: kad laiko nebėra, kad reikėjo „daryti vakar“, kad kompromisai yra nusikaltimas, kad kas nepritaria – tas yra beraštis „klimato neigėjas“, t. y. moralinis priešas. Kai dešimt metų žmonėms aiškinama, kad pasaulis tuoj baigsis, kad „neveikimas yra nusikaltimas“, kad „sistema yra blogis“, anksčiau ar vėliau atsiras tie, kurie paklaus: gerai, o kodėl mes dar nieko nesprogdiname? „Vulkangruppe“ yra būtent tie, kurie šitą klausimą pavertė veiksmu.
Sena schema, naudota nuo bolševikų laikų
„Kovinis būrys“ visada naudingas „nuosaikiajam“ judėjimui. Jis leidžia „nuosaikiesiems“ sakyti: žiūrėkite, mes dar racionalūs, kalbėkite su mumis, kitaip bus blogiau. Tai sena schema, naudota nuo bolševikų laikų iki šiuolaikinių radikalių judėjimų. Smurtas tampa derybiniu svertu. Klimato karo terminą jie iš esmės jau naudoja patys, tik užmaskuotą. Jų tekstuose nuolat kartojasi „karinė“ leksika – „smūgis“, „taikiniai“, „sistemos paralyžius“, „neatsitrauksime“. Tai nėra atsitiktiniai žodžiai. Tai mąstymas karo kategorijomis.
Ypač ciniškai skamba kalba apie „kovą prieš turtinguosius“. Elektros tinklas juk nėra elito privilegija. Be elektros pirmiausia lieka tie, kurie neturi generatorių, atsarginių būstų kitur ar galimybės išvykti. Tai socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės, senjorai, šeimos su vaikais. Šis Lenino bolševikų naratyvas – senas revoliucinis triukas, leidžiantis pateisinti žalą visiems, pasislėpus už „klasių kovos“ retorikos.
Liguista vaizduotė ir iškrypusi ideologija
Tai, kas įvyko Berlyne, savo vidine logika ima pavojingai panašėti į Putino karą prieš Ukrainą. Žinoma, mastai nepalyginami. Bet ideologinė platforma – stulbinamai panaši. Putino karą ir Ukrainos infrastruktūros naikinimą nulėmė liguista vaizduotė ir iškrypusi ideologija. Fantazijos apie „istorinę misiją“, „kovą su nacizmu“, „aukštesnį tikslą“, kuris pateisina smūgius civiliams ir infrastruktūrai. Vakarų „progresyviųjų“ karas prieš klimatą, perėjęs į fanatizmo fazę, pradeda veikti pagal tą pačią schemą. Tik vietoje „rusiško pasaulio“ imperinių mitų – apokaliptinės klimato vizijos. Vietoje „denacifikacijos“ – „sistemos griovimas“. Vietoje raketų – padegti elektros kabeliai. Abiem atvejais priešas yra abstraktus, o smūgiai visada tenka konkretiems žmonėms.
Berlynas tapo vieta, kur šios dvi ligotos ideologijos netikėtai susikirto. Ukrainiečiai, pabėgę nuo Putino karo, atsidūrė mieste, kuris trumpam patyrė „klimato karą“. Ir būtent jie parodė, kuo skiriasi civilizacija nuo fanatizmo. Kol vieni degino kabelius vardan „klimato teisingumo“, kiti steigė prieglobsčius šąlantiems žmonėms. Tai ir yra esminis skirtumas. Vienoje pusėje – žmonės, niekada nepatyrę tikro karo, bet romantizuojantys griovimą. Kitoje – žmonės, patyrę raketų smūgius, ir todėl suprantantys, kad infrastruktūra nėra „kapitalizmo simbolis“. Ji yra civilizacijos pamatas.
