delfi.lt
Jau daugiau kaip mėnesį trunka karas. Rusai nelaimėjo, o ukrainiečiai nepralaimėjo, mūšiai persikėlė į Ukrainos rytus ir pietus, regis, viskas gali užsitęsti, bet pergalės paradas Kreščiatike bus, tuo galime neabejoti.
Jau įvyko keli svarbūs dalykai. Visų pirma, žlugo esminis karo pretekstas ir koncepcija – „rusų pasaulio“ idėja, rusofašistinės ekspansijos ideologinis pamatas. Dabar liko tik visiškai primityvūs ir gyvuliški tikslai bei motyvai. V. Putinas nelaiko Ukrainos valstybe, o ukrainiečių – tauta, vadinasi, remdamasis tokia logika, jis siunčia rusus žudyti rusus. Charkivas yra miestas, kuriame absoliuti dauguma gyventojų yra rusai, bet jo gynėjai kaunasi kaip liūtai.
„Rusų pasaulio“ pasiuntiniai turbūt rusiškiausiame Ukrainos mieste subombardavo 69 mokyklas, 15 ligoninių, 53 vaikų darželius ir daugiau kaip 2,5 tūkstančio kitų pastatų. R. Gribovas, visame pasaulyje garsios frazės „rusų karo laive, eik…“ autorius, yra etninis rusas, o didelė dalis žuvusių Rusijos kariuomenės generolų – etniniai ukrainiečiai.
Viską pakeitė Buča. Visi rusų liberalų išvedžiojimai, kad „mes nekalti, režimas kaltas“ nebegalioja: tai padarė jų sūnūs, draugai ir kaimynai. 83 procentai rusų pritaria V. Putino karui. Nors Vakarai nepripažįsta kolektyvinės atsakomybės, bet tai nesvarbu, tai yra kolektyvinė rusų tautos atsakomybė.
Kita labai svarbus dalykas – subliuško „antros galingiausios“ pasaulio kariuomenės mitas. Dabar įvairioms Vakarų žvalgyboms pateikiami labai nepatogūs klausimai dėl pervertintos Rusijos konvencinės karinės galios ir neįvertinto ukrainiečių ryžto bei galimybių. Nežinia, ar rusų ginklo galia tebetiki V. Putinas, bet mūšiuose išaiškėjo, kad S. Šoigu kariauna gerai atrodo tik puošniuose paraduose, o iš tiesų tai yra išvogta, nemotyvuota, prastai ginkluota ir kariauti nemokanti laukinių barbarų orda.
Ką bepridursi, jei Maskva paprašė net Šiaurės Korėjos pagalbos ir Pchenjanas išsiuntė rusams nedidelį kiekį šaudmenų, nes pačių arsenaluose vėjai švilpauja.
Maskva į Ukrainą jau permetė divizijas iš atokiausių kampelių: pavyzdžiui, pasitraukus rusų „taikdariams“ iš Karabacho, kai kurias teritorijas jau atsiėmė Azerbaidžanas. Iš Tolimųjų rytų jau permesta 5-oji armija ir tas regionas liko visiškai plikas. Užsienio stebėtojai mano, kad išvedus iš Tadžikistano 102-ąją diviziją, šia galimybe pasinaudos talibai, kurie pradžiūvus tarpekliams ir keliams, patrauks į šią šalį, o rusai bus bejėgiai kažką padaryti.
Tai reiškia ir antivakarietiškos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO), kuriai priklauso šešios Rusijos įtakos sferoje esančios posovietinės šalys, pabaigą. Kurilų salų klausimą vėl viešai iškėlė Japonija, gruzinai patyliukais kalba apie „antrą frontą“ Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, o kur dar Padniestrė, Karaliaučius ir kitos panašios teritorijos bei įšaldyti konfliktai.
Ir trečias labai svarbus veiksnys. Rusai jau patyrė strateginį pralaimėjimą, nes nepasiekė nei vieno karo pradžioje iškelto tikslo. Vyksta derybos dėl „taikos sutarties“. Aš jas pavadinčiau „privalomąja programa“, kuri nieko nereiškia. Pagalvokite patys: rusai, kurie atvirai skelbė sunaikinsią Ukrainą, dabar teigia lyg ir neprieštaraują jos narystei ES, tačiau nori jos demilitarizacijos ir tarsi svarsto kažkokias grupės šalių saugumo garantijas jai, kurios būtų pagristos NATO 5-ojo straipsnio principu. Juk tai visiškas nonsensas!
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
Puikus straipsnis.
Puikus straipsnis, ačiū gerbiamam V. Rachlevičiui. Turime didžiulę viltį, kad sovietizmas subliukš ir mūsų kiemuose. Karo pradžioje rusakalbiai būrėsi į gatves ir drąsiai garsiai aptarinėjo įvykius, įžūliai rodydami praeiviams: „Žiūrėkit, kokie mes šaunuoliai- nenugalimi!” Bet dabar ėmė ir vėl sulindo į savo „chatas”; yra vilties, kad užtils amžiams. Tegul ramiai gyvena, bet tegul žino savo vietą, jeigu ne, visada priminsime, kur jų gražioji tėvynė ir tegul išvažiuoja saviems padėti. O juk reikės.