Pradžiai – šiek tiek platesnių pamąstymų. Neabejoju, kad daugelis iš jūsų žiūrėdami į valdžioje buvusius ar esančius žmones susimąstėte – kaip jie ten pateko?
Visi matome, kad atvirai nekompetentingi žmonės užima aukštas pareigas, o tie, kurie tikrai turi žinių, strateginio mąstymo ir sąžiningumo, lieka už borto. Kodėl valdžia atitenka tiems, kurie dažniausiai nenusipelno pagarbos ar pasitikėjimo?
Atsitiktinumai, intrigos, politinės sistemos klaidos? Visa tai nuolat kartojasi mūsų akyse ir tie atvejai jau nebeatrodo išimtys. Ir tada kyla esminiai klausimai: o gal valdžia iš tikrųjų myli tik nekompetentingus žmones? Gal pati mūsų politinė sistema sukonstruota taip, kad tie, kurie moka ir sugeba, jai yra nereikalingi?
Nemaloni tiesa apie valdžią
Norėdami rasti atsakymus į šiuos klausimus, galime pažvelgti į žmogų, kuris apie vadžią yra pasakęs daug nemalonios tiesos. Tai filosofas, aprašęs politiką tokią, kokia ji yra. Šis žmogus buvo Niccolo Machiavelli (1469–1527), Florencijos diplomatas, rašytojas, filosofas ir istorikas, gyvenęs Italijos Renesanso laikotarpiu. Daug jo tezių atrodo lyg būtų suformuluotos šiandien.
Vienas iš jo žymiausių teiginių buvo: „Visi mato, kaip atrodai, bet nedaugelis žino, koks esi iš tikrųjų.“
Machiavelli aiškiai suprato, kad valdžia yra šou: čia laimi ne tas, kuris žino daugiau, o tas, kuris geriau vaidina. Tikrieji valdovai yra įvaizdžio meistrai. Jų stiprybė slypi ne tiesoje, o jos pateikime. Tai sukuria dramatišką įtampą: protingas žmogus linkęs abejoti, mąstantis žmogus – reflektuoti, etiškas žmogus – laikytis principų.
Tačiau abejonės, refleksija ir principai dažnai trukdo veikti greitai bei ryžtingai. Todėl protingiausi žmonės dažnai neįtikina, o pavojingiausi – spinduliuoja scenoje. Machiavelli matė, kaip tikri talentai pralaimėdavo tiems, kurie mokėjo laiku šypsotis, pažadėti ir manipuliuoti baime.
Jis stebėjo, kaip valdovai prarasdavo įtaką gudriems manipuliatoriams, kurie silpnumą paversdavo stiprybe, o melą – politiniu kapitalu. Jis nekaltino visuomenės dėl kvailumo. Jis tiesiog parodė, kaip veikia suvokimas. Suvokimas retai domisi tiesa – jis domisi forma, poveikiu, pasitikėjimu.
Tai kelia svarbų klausimą: ar intelektas gali tapti kliūtimi kelyje į politinę lyderystę? Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad taip. Intelektas padeda iki tam tikros ribos, bet kai IQ viršija maždaug 120, žmogus tampa sunkiai suprantamas daugumai. Jis kalba sudėtingai, vengia kategoriškumo, renkasi analizę vietoj paprastų atsakymų. Dėl to plačiajai auditorijai jis atrodo mažiau patrauklus, mažiau charizmatiškas.
Žmonės trokšta ne analizės, o pasitikėjimo. Ne apmąstymų, o nurodymų. Todėl gilus protas politikoje tampa ne privalumu, o kliūtimi.
Bet tai galioja ne tik politikoje, bet ir versle. Vienas žinomas Lietuvos verslininkas man yra sakęs, kad aš niekada nebūčiau geras verslininkas, nes man nuolat kyla per daug klausimų.
Pavyzdžiui, atmetus visas „Nacionalinio susivienijimo“ vidaus intrigas, geriausias pavyzdys yra Vytautas Radžvilas, kurio kalba ir idėjos – pernelyg sudėtingos, todėl jis negali būti partijos frontman‘as ir visuomenėje jis neturi palaikymo.
Tokia dinamika glaudžiai susijusi su Dunningo–Krugerio efektu, kurio veikimą aptariau viename iš savo ankstesnių tekstų „Kodėl lietuviai nebebijo viešai apsijuokti?“ Trumpai priminsiu. Žmonės, turintys žemą kompetencijos lygį, linkę pervertinti savo gebėjimus, o tikri ekspertai – abejoti savimi.
Paradoksalu, bet būtent nepagrįstas pasitikėjimas savimi dažnai laikomas lyderystės požymiu.
Pasitikėjimą kelia visiškai nekompetentingi
Charizmatiški, garsiai ir ryžtingai kalbantys žmonės kelia pasitikėjimą, net jei yra visiškai nekompetentingi. Jie tampa mūsų politikais ir žiniasklaidos veidais. Tuo tarpu tie, kurie kalba atsargiai ir tiksliai, dažnai lieka nepastebėti. Kaip sakė Williamas Shakespeare‘as, kvailys pasitiki savo išmintimi, o išmintingas žmogus žino, kad yra kvailys.
Puikiai žinome, kad silpni žmonės, pakilę į valdžią, bijo stiprių. Todėl jie apsupa save dar silpnesniais, lojalais ir pataikūnais. Nekompetencija plinta žemyn, kurdama visą sistemą – vidutinybių pelkę. Prisiminkime Covido laikus. Mūsų silpna valdžia plaukė pasroviui, bijojo šviesos, todėl draudė abejones, tyčiojasi iš rimtų ekspertų ir diskreditavo mokslą.
Tai dar labiau sustiprino tylos ir pritarimo kultūrą, kurioje kiekviena kritika suvokiama kaip išdavystė. Tokia sistema iš vidaus žlugdo pati save.
Kodėl visuomenė vis dar pasitiki tokiais lyderiais?
Atsakymas slypi žmogaus psichikoje. Evoliuciškai žmonės visuomet ieškojo paprastų atsakymų: draugas ar priešas, bėgti ar kovoti. Šis polinkis į juodai baltą mąstymą išliko ir ypač sustiprėjo pastaraisiais metais Vilniaus burbule.
Sudėtingame pasaulyje to burbulo gyventojai trokšta paprastų, įtikinamų paaiškinimų ir nurodymų net jei jie ir klaidingi. Kita vertus, kai politikai siūlo kompromisus, žmonės jaučiasi nusivylę. Bet kai kas nors garsiai sako „aš žinau, ką daryti, tik aš viską sutvarkysiu“ – minia ploja. Daug žmonių renkasi ne tiesą, o jos iliuziją.
Žmonės, neturintys sąžinės stabdžių, laimi, nes gali meluoti, manipuliuoti ir veikti be vidinių konfliktų. Taip sistema skatina ne orumą, o ciniškumą.
Ar įmanoma tai pakeisti? Machiavelli tikėjo, kad taip. Bet ne naiviu tikėjimu, o gerai suprasdami valdžios dėsnius. Tik suvokdami tai, galime užkirsti kelią kvailumui tapti norma, o tai gali garantuoti tik įvairių nuomonių kultūrą. Tikrieji pokyčiai prasideda ne partijose ar valdžios institucijose, bet kiekviename iš mūsų – gebėjime nepasitikėti paviršiumi, ieškoti gilesnės tiesos, net jei ji nepatogi.
Galia pati savaime nėra verta pagarbos – ji turi būti uždirbta orumu, o ne kauke. Jeigu perskaitėte iki čia, reiškia, jūs priklausote tiems, kurie mato ne tik paviršių, bet ir žvelgia giliau.
Ir svarbiausias klausimas mums visiems: ar mes patys ignoruojame paprastus atsakymus, kurie atima gebėjimą mąstyti?
Išsigimimas prasideda partijose ir baigiasi Prezidentūroje
Turėdami galvoje tai, kas pasakyta aukščiau, konkrečiau pažvelkime į visai nesenus įvykius. Tai, kas buvo vadinama naujos Vyriausybės formavimu yra visiškas politinės sistemos išsigimimas, kuris prasideda partijose ir baigiasi Prezidentūroje. Turime pripažinti: Lietuvos politinės partijos skęsta intelektiniame ir ekspertiniame skurde, todėl nėra pajėgios iš savo narių suformuoti Vyriausybių, kurios užtikrintų bent patenkinamą valstybės valdymo kokybę. Manau, kad atėjo laikas rimtai ir atvirai pažvelgti į Vyriausybių formavimų principus.
Problema – ne tik buvę kandidatai į Ingos Ruginienės Vyriausybės ministrus ir dabartiniai ministrai, nes ir Ingridos Šimonytės Vyriausybės, pavyzdžiui, vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė ar sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, švelniai tariant, nebuvo kompetentingi, o, pavyzdžiui, kultūros ministras Simonas Kairys, aplinkos ministras Simonas Gentvilas ar ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė apskritai buvo ministrų parodijos.
Tai rodo chronišką ir įsisenėjusią dviejų didžiųjų koalicijas formuojančių partijų problemą, o apie mažesnes apskritai nėra ką kalbėti.
Pradžiai pasižiūrėkime į Europos praktiką. Daugumoje parlamentinių valstybių ministrai neprivalo būti parlamento nariai ir teisiškai gali būti skiriami „iš šalies“, nors šalių praktika skiriasi.
<…>
Tai siaurina talentų „vidinį rezervą“
Vakarų politologų tyrimai rodo, kad partijų narių skaičiai Europoje nuolat mažėja, o tai siaurina talentų „vidinį rezervą“.
Trys didžiausios Lietuvos politinės partijos pagal narių skaičių yra šios: LSDP – 14 300 narių, TS-LKD – 13 400, LVŽS – 5 100 narių. Skaičiai nežymiai gali kisti, bet bendras vaizdas, manau, pakankamai aiškus. Europiniai tyrimai taip pat rodo, nepartinių ministrų skaičiai didėja, nes partijos sąmoningai renkasi ekspertus dėl jų kompetencijos arba koaliciniams balansams išlaikyti. Tuo tarpu piliečių apklausos 15-oje Europos šalių rodo, kad rinkėjai neretai labiau nori ministrų ekspertų nei „grynų politinių veikėjų“, ypač finansų ir sveikatos apsaugos srityse.
<…>
Naujausia istorija rodo, kad šalys dažniau renkasi technokratinius sprendimus krizių metu. Pavyzdžiui, Italijos premjerų Mario Monti (2011–2013) ar Mario Draghi (2021–2022) kabinetuose buvo daug nepartinių ministrų. Graikijoje Lucas Papademosas per skolų krizę vadovavo „nacionalinio susitelkimo“ vyriausybei. Vidurio ir Rytų Europoje, pavyzdžiui, Bulgarijoje dirbo vadinamieji tarpiniai arba kontroliuojamų mandatų kabinetai. Kartais jie būna sėkmingi, bet ne visada.
JAV modelis struktūriškai atveria kabinetą pašaliečiams, nes taip numato Konstitucija. Jis remiasi stipria profesionalia karjeros biurokratija, kuri atlieka dvejopą funkciją. Iš vienos pusės, ji amortizuoja politinių paskyrimų kaitą. Kita vertus, ji tyliai boikotuoja ir blokuoja daug iniciatyvų, kurios jai nepatinka. Tai ypač ryškiai matoma prezidentaujant Donaldui Trumpui, kuris giluminę valstybę ne kartą yra pavadinęs pagrindiniu reformų stabdžiu.
Yra dar vienas subtilus niuansas. Nepartinis ministras, neturintis didelės įtakos partijoje arba tvirtos frakcijos paramos gali greitai tapti atpirkimo ožiu. Štai 2016 m. Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) suformavo Sauliaus Skvernelio vadovaujamą vadinamąją profesionalų Vyriausybę. Tačiau jau po dvejų metų buvo nušalinti aplinkos, kultūros bei švietimo ir mokslo ministrai, o kadencijos pabaigoje trijų ministrų portfeliai buvo iškeisti į valdančiosios koalicijos sutartį. Turint galvoje politines intrigas ir jų mastą, S. Skvernelio profesionalų Vyriausybės ministrai technokratai buvo tik patrankų mėsa.
<…>
Visiškų vidutinybių sambūriai
Šiuo klausimu Lietuvoje – visiška katastrofa ir tikrai ne dėl santykinai mažų narių skaičių, bet ir dėl to, kad partijos yra visiškų vidutinybių sambūriai, ten tvyro partinės rietenos ir intrigos, jose visiškai nebėra tikrų valstybininkų, todėl išmintingiems ir talentingiems žmonėms iš šalies ten nėra ką veikti.
Kita vertus, talentingas ir blaiviai mąstantis „pašalietis“ nerizikuos savo reputacija ir nelįs į tą klaikią partinių intrigų mėsmalę. Be to, tau dar nurodinės partiniai bonzos, o už tų nurodymų kyšos įvairių interesų grupių ausys.
Mūsų situacijoje turbūt geriausias variantas yra atvira partinė sistema, kai kabineto branduolį ir svarbiausius postus užima valdančiosios partijos ar koalicijos nariai.
Taigi, žvelgiant į I. Šimonytės ir I. Ruginienės Vyriausybių ministrus kyla svarbiausias klausimas: ar tai viskas, ką Lietuva gali?
Daugiau ČIA.
Kas tie intelektualai ir kokiuose jie krūmuose persigandę bevaliai nabagai tupi? Mokslinio Komunizmo Politekonomijos mokslų daktarai, CK ir Mokslinės Oligarchijos referentai, dezistai (dezinformacijos skleidėjai runkelynui) ir agitatoriai, gaudantys fašistus ir nacionalsocialistus Vilniaus gatvėse? Runkeliams tikrai seniai jau įgriso tie vakcinuoti-super duper edukuoti melosklaidininkai su savo „Fake News“, tikrai.
Vidui Rachlevičiui jo straipsnelyje – ” Intelektas – kliūtis į politinę lyderystę”-, Niccolo Machiavelli (1469–1527) buvo Florencijos diplomatas, rašytojas, filosofas ir istorikas, gyvenęs Italijos Renesanso laikotarpiu.”.. O jo „filisofija” yra -, ” kad valdžia yra šou: čia laimi ne tas, kuris žino daugiau, o tas, kuris geriau vaidina. Tikrieji valdovai yra įvaizdžio meistrai. Jų stiprybė slypi ne tiesoje, o jos pateikime. Tai sukuria dramatišką įtampą: protingas žmogus linkęs abejoti, mąstantis žmogus – reflektuoti, etiškas žmogus – laikytis principų.”..
Belieka Rachlevičiui „priminti”, kad Niccolo Machiavelli gyvenop ne Italijos „Renesanso laikotarpiu”, o šiandieninės Italijos teritorijoje buvusių mietų- valstybių, Flirecijos, Romos valdomos statomų ir nuimamų Popiežių…, kovojančių tarpusavyje dėl išlikimo, laikotarpyje.. Laikotarpis, kai šių mietų-valstybių reikalus tvarkė, konkuruojančios tarpusavyje dėl įtakos, Prancūzijos ir Ispanijos karalystės.. Machiaveli dirbo Florencijos valdžios patarėju „užsienio reikalams”.. Praktiškai gyveno ne Florencijoje, o mėgstančio keliauti, medžioti, iškylauti ne Versalyje.., Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV palydos aplinkoje.., kad galėtų, reikalui esant (užtarti žodį Florencijos naudai..), greičiau prisiprašyti karaliaus aplinkos pranešti apie Florencijos valdžios atstovo „norą” su Prancūzijos karaliumi „aptarti Florencijai ir Prancūzijai svarbius reikalus..” Tokia gyvenimui Machiavelli gyvenimui, Florencijos direktorija skyrė papildomų pinigų, kurių Machiavelli-ui dažniausiai trūkdavo ir jis Florencijos direktorijos laiškais prašydavo pinigų „svarbioms misijoms padauginti”…
„Filisofu” Machiavelli „tapo” tik tuomet, kai nebuvo Florencijos, tapusios „respublika”, valdžiai jo daugiau nepaskyrus į buvusias pareigas.. Tuomet jis, remdamasis savo darbo patirtimi ir įspūdžiais, parašė savo „filosofinę” knygą „Valdovas”…
Rachlevičiui ir kitiems, besidomintiems politika, sekantiems politiką…, „machiavellizmą” demonstruoja Machiavellį Prancūzijos aukštoje mokykloje studijavęs šiandieninis Prancūzijos prezidentas Makronas.. Griūk „negyvas iš juoko”, kokias „politines” nesąmones krečia Makronas, ir kokį „rezultatą” toks „machiavellizmas” duoda Prancūzijai…
Pasižiūrėjus į šiandienines „demokratines” valdžias „parlamentarizme”, čia super puper „valstybės” Lietuvos tipo tarybinių laikų atsilikusio kolūkio saviveiklininkų lygyje vaidinantys „valdžią ir valdžios veikėjus” nėra kalbama, labai tiksliai dar XXa. pradžioje aprašė vienas protingas „dėdė” sekančiai, kelios citatos.. – ” Nuo XXa. pradžios parlamentarizmas („demokratija”), taip pat ir angliškasis (Anglijos monarchija, pasimokiusi iš Prancūzijos revoliucijos, „gudriai” pasielgė sugalvodama ir įdiegdama Anglijoje parlamentarizmą), sparčiais žingsniais artėja prie vaidmens, kurį pats rengė karališkajai valdžiai. Jis tampa įspūdingu spektakliu tikinčiųjų miniai, o didžios politikos svorio centras, nors teisiškai iš karališkos valdžios pasistūmėjo atstovavimo liaudžiai link, dabar faktiškai iš šio perkeliamas į privačius sluoksnius ir atiduodamas privačių asmenų (turinčių daug pinigų) valiai..
Vienas stebėtojas daugiau nei tikslai, tiesa, „nekorektiškai” apibrėžė taip vadinamą šiuolaikinę „demokratiją”, ką nuo 1990 metų demonstruoja Lietuva su savo 75 metams įslaptintais vietiniais „patriotais”, šiuolaikinė „demokratija tai – „saujelės niekšų valdžia manipuliuojamoms, apgaudinėjamoms žmonių masėms”. Lietuvos „demokratijos” dėka ” bus pastatyta gerovės valstybė”, „ekonomika auga kaip ant mielių”, planuojami statyti poligonai pakels vietinę ekonomiką tiek, kad žmonės „neturės kur dėti pinigų”, poligonai „išsaugos gamtą, pagerins ekologiją..”
Tokios „demokratijos” finalas yra – žmonės „voliosis negyvi grioviuose gausiau nei šiandiena voliojasi Ukrainoje..”
O kodėl jie turi voliotis grioviuose nuo tokios demokratijos? Kažką nutylėjai, draugas, apie tuos kas siūlosi tokią demokratiją pataisyti.
Makiavelis šiais laikais būtų paslydęs už neatskaitomingą valdiškų lėšų švaistymą, kitaip sakant už „čekučius”
Cha, nelabai seki vietinių valdančiųjų ” machiavellišką politiką”.. Lietuvos dar mūšiuose „nenugalėtos” kariuomenės vadas viešai pasakė, vyriausias kariuomenės vadas Nausėda nepaprieštaravo ir nepaneigė, kad šiandieninės „demokratijos” sąlygomis, „demokratijos” triumfo dieną „X” Lietuvos super puper valstybės gyventojai „voliosis negyvi grioviuose gausiau nei šiandiena voliojasi Ukrainoje”…
Na, jei kariuomenės vadas taip pasakė, tai tada aiškiau kas imsis mūsų sugedusios demokratijos taisymo
Nepamiršk ir prezidento Trumpo patikslinimų taip pat. Arba Makrono, kad kieno ten smegenys jau sunyko… Nori, prancūziškai pacituosiu?
Demokratijos tvarkytojai iš JAV, žydijos, kitų amabasadų „ne imsis”, o nuo 2004 tvirtai paėmę.. visus vietinės „demokratijos tvarkymus”… Vietinių runkelių džiaugsmui, sėkmingai tvarko.., jie net nejaučia.. Jų net ir „aukščiausias pamatinis, pagrindinis įstatymas-konstitucija”, kai tvarkytojams reikia, pasidaro tik vyriško „grybo” vietoje…
P. S. Ką „politikoje” demonstruoja į „Vakarų demokratiją žengianti” Moldova, kurioje antrą kartą prezidentą, Rumunijos pilietę, Moldavijos gyventojams „išrenka” užsienyje gyvenantys, „gražų pinigą kalantys” moldavai. Kur Padniestrės keli šimtai faktinių Moldovos piliečių prie balsavimų neprileidžiami net ir Moldavijos teritorije.. Padniestrėja rinkimai neorganizuojami…Tie kurie gyvena Padniestrėje ir norėjo balsuoti, turi važiuoti balsuoti per vienintelį tiltą. Šie žmonės tiltą rado „uždarytą remontui”. Tie kurie prasibrovė per „remontuojamą” tiltą prie skirtos Padniestrei balsavimo vietos, norėjo balsuoti, rinkimų vietoje netikėtai „užlūžo” balasvimo „kibernetika”…
Taip kad rezultats buvo kaip ir per ankstesnį prezidento rinkimų balsavimą Moldovoje, užsienyje gyvenantys moldavai „sėkmingai išrinko” Moldovoje gyvenantiems proeuropietišką Rumunijos pilietę Moldovos prezidente…
Machiavellis savo grabe, pamatęs kokią „politiką”, kokią geba daryti eurosojūzo „vakrietiškos demokratijos”, pagarbiai nuo savo kaukuolės nukeltų „beretkės likučius”..
Beje, ir kaimo puskvailiui yra aišku, kad, jei kas „ne taip gerai kaip reikia” vyktų Lietuvoje, neokolonializmą pakėlę į šiuolaikinį techninį lygį JAV ir Vakarai pasirūpintų, kad Lietuvoje pasidarytų „demokratija” tokia pat, kokia yra šiandieninėje Moldovoje ar Ukrainoje…
Kai autorius iš nuotolio (net nebūdamas Lietuvoje ir nejausdamas jos visuominio pulso) brutaliai įvertina politikus, pvz., V. Radžvilą, šitaip pasąmonėje iškelia patį save: štai koks aš įžvalgus, galiu būti ir iškilus, intelektualus politikas, vertas aukščiausių postų… Žemas lygis.
„Žmonės, turintys žemą kompetencijos lygį, linkę pervertinti savo gebėjimus, o tikri ekspertai – abejoti savimi”. Apsiginklavęs tokia „makiaveliška” citata gali kaltinti ir ryžtingai veikiančią valdžią, ir abejojančią, besidairančią.
Ne intelektas yra kliutis į politinę lyderystę, o klaninis Teritorijos valdymas, su paveldėtais iš sovietmečio Zekų zonos principais, kur viską sprendžia „viršutiniai“ (vierchai). Ir tai labai toli nuo amerikoniškojo „giluminės valstybės“ (deep state) varianto, kur dominuoja žydiškasis bankinis kapitalas. Ten viską lemia pinigai, Lietuvoje – kompromatas.
Prezidentą R. Paksą nuvertė dėl kelių priežasčių, viena iš jų buvo skubos tvarka parengto Kriminalinės žvalgybos įstatymo prastumimas, kuri pasirašė laikinai Prezidento pareigas ėjęs tuometis Seimo pirmininkas.
Kiekvienas bent kiek viešai pasireiškęs veikėjas yra sekamas, tai daroma legaliai su teismo leidimu, visa informacija suplaukia į degeneratų-pedofilų centrą. Kas jam vadovauja – vieša paslaptis. Joks save gerbiantis žmogus į tą organinių trašų krūva, vadinama politika, nelips. O išmintingas, dar ir rinkimų cirke nedalyvaus, liks ištikimas Fotelio ir sofos brolijai.
O juk turi lipti. Vardan tos Lietuvos. Nes kitaip tokia save gerbiančio savigarba pati š….verta.
,,Prezidentą R. Paksą nuvertė…” jo paties šleifas – Borisovas.
Beje ir pats ėjo per savo partiečių galvas, valydamas konciervas nuo tų, kurie niekada nebuvo Bolševikų partijoje.
Filosofai prastai tinka į valstybių vadovus. Ozolas ir Radžvilas geri pvz Lietuvoje. Jeigu jie vis tik domisi politika, tai turi ant popieriaus suformuluoti rekomendacijas politikams praktikams. Ir beje, eiliniams žmonėms irgi. .Ko galima iš valdžios norėti ir reikalauti, o ko ne. Atkūrus Lietuvą atsirado visiška laisvė geriau norėtojams. Kas norėjo greičiau ir gražesnės Lietuvos, tas buvo ir didesnis patriotas. Aišku, tokie buvo ir nekantriausi, pirmutiniai nusivylėliai „ne tokia” Lietuva , savo patriotiškais nusivylimais užnuodiję tolesnį valstybės gyvenimą, iki pat šios dienos imtinai . Pagal priežodį, gerais norais grįstas takelis į pragarą.
Aha.
Kur jau ne…
,,Atkūrus Lietuvą atsirado…” 75 metų… GARANTIJA.
Tai kas už TOKIĄ Lietuvą, a?
O kas paliko be garantijos – tie geresni? Arba Lietuva TOKIA, su viskuo kas atiteko griūvant SSSRui, arba tada jokios, nes kokia yra mums per prasta.
„Prisiminkime Covido laikus. Mūsų silpna valdžia plaukė pasroviui, bijojo šviesos, todėl draudė abejones, tyčiojasi iš rimtų ekspertų ir diskreditavo mokslą”.
KLAUSIMAS: O kaip pasirodė STIPRIOS vyriausybės?. Ar Autorius turi pavyzdžių? Visi žinome vieną tokį pavyzdį. Tai STIPRAUS vadovo rankose tvirtai laikoma Baltarusija. Bet ar tai tikrai Autoriaus mintį pastiprinantis pavyzdys?
Dar viena citata:”žmonės trokšta ne analizės, o pasitikėjimo. Ne apmąstymų, o nurodymų. Todėl gilus protas politikoje tampa ne privalumu, o kliūtimi”. Tai reikėjo nuo Covid gydyti RYŽTINGAI? Ar vis tik Įsiklausant į abejones?