Venesuela po N. Maduro: pokalbis su Francisco Rodríguezu

Ankstyvą sausio 3-iosios rytą JAV pajėgos smogė Karakasui, sulaikė Venesuelos prezidentą Nicolásą Maduro ir jo žmoną bei išskraidino juos iš šalies. Ši operacija užbaigė kelis mėnesius trukusį Jungtinių Valstijų karinį spaudimą N. Maduro režimui. N. Maduro bus laikomas Niujorke, kur jam gresia federaliniai kaltinimai dėl narkotikų ir ginklų. Šeštadienį per spaudos konferenciją JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė esąs pasirengęs vėl pulti Venesuelą ir teigė, kad Vašingtonas „valdys šalį neribotą laiką“.

Norėdami suprasti, ką tai reiškia Venesuelai, Jungtinėms Valstijoms ir regionui, Foreign Affairs kalbėjosi su Francisco Rodríguezu, kuris 2000–2004 m. vadovavo Venesuelos Nacionalinės Asamblėjos ekonomikos ir finansų patarėjų grupei. 2008–2011 m. Rodríguezas taip pat vadovavo Jungtinių Tautų Žmogaus socialinės raidos ataskaitų biuro tyrimų grupei, o 2011–2016 m. buvo Bank of America vyriausiasis Andų regiono ekonomistas. Jis yra trijų knygų apie Venesuelą autorius, šiuo metu – Ekonomikos ir politikos tyrimų centro vyresnysis mokslinis bendradarbis ir Denverio universiteto profesorius. Šeštadienio popietę Rodríguezas kalbėjosi su vyresniuoju redaktoriumi Danieliumi Blocku. Pokalbis buvo redaguotas siekiant didesnio aiškumo ir nuoseklumo.

Kokia dabartinė politinė situacija Venesueloje?

N. Maduro sukurta Venesuelos valdžios struktūra vis dar išlieka. Režimas ir toliau kontroliuoja kariuomenę bei saugumo pajėgas. Jo viceprezidentė Delcy Rodríguez perėmė jo pareigas. Kitaip tariant, tai, kas įvyko, labai primena situaciją, kai nužudomas politinis lyderis: galva pašalinama, tačiau struktūra toliau veikia.

Kol kas neaišku, ar ši struktūra išsilaikys. Šeštadienį vykusioje spaudos konferencijoje D. Trumpas signalizavo, kad gali būti surengta dar viena karinė operacija, jei Rodríguez nebendradarbiaus su Jungtinėmis Valstijomis. D. Trumpas siekia, kad Vašingtonas valdytų šalį, todėl, tikėtina, jis formuoja tam tikrą komandą, kuri darytų įtaką Venesuelai ir spaustų jos vyriausybę tenkinti įvairius JAV reikalavimus.

Ar Venesuelos vyriausybė tikrai gali sutikti su tokiu susitarimu?

Be abejonės, vyriausybėje bus jėgų, kurios sakys: „Mes priešinsimės.“ Tačiau Jungtinės Valstijos jau įrodė, kad jų karinės grėsmės yra patikimos. Be to, D. Trumpo reikalavimai iš tiesų gali būti Rodríguez labiau toleruotini, nei gali pasirodyti iš pradžių. Kai jis kalba apie tai, kad Vašingtonas ketina „valdyti šalį“, jis greičiausiai turi omenyje JAV bendrovių sugrąžinimą į Venesuelą ir Jungtinių Valstijų perimamą Venesuelos naftos kontrolę. Rodríguez galėtų tai įgyvendinti.

Iš tiesų N. Maduro jau bandė sudaryti panašų susitarimą 2025 m. Jis kreipėsi į Trumpą, iš esmės siūlydamas: „Galite turėti, ko norite, kalbant apie mūsų naftos pramonę.“

D. Trumpas, žinoma, tokio pasiūlymo iš N. Maduro nepriėmė. Kodėl jis dabar gali būti pasirengęs dirbti su Rodríguez dėl panašaus susitarimo?

N. Maduro tapo visiškai toksiška figūra – pikto diktatoriaus įsikūnijimu. Atrodo, kad D. Trumpas dabar yra pasirengęs tai daryti su vyriausybe po N. Maduro, net jei jai vadovauja paties N. Maduro žmonės. Man pasirodė reikšminga, kaip lengvai Jungtinėms Valstijoms pavyko sučiupti N. Maduro ir jo žmoną, kol jie miegojo. Tai aiškiai rodo, kad Venesuelos pajėgos, kurios jį saugojo, bendradarbiavo iš vidaus. Tai nereiškia, kad visas režimas išdavė N. Maduro, tačiau leidžia manyti, jog galėjo įvykti rūmų perversmas.

Valstybės sekretorius Marco Rubio jau bendrauja su Rodríguez, o D. Trumpas yra sakęs manantis, kad Rodríguez pasirengęs padaryti viską, jog, D. Trumpo žodžiais tariant, „Venesuela vėl taptų didi“. Keista ir tai, kad D. Trumpas pareiškė, jog María Corina Machado – opozicijos lyderė, kuri pernai pasiekė N. Maduro pralaimėjimą rinkimuose – neturi pakankamo autoriteto vadovauti šaliai. Taigi atrodo, kad D. Trumpas mano galįs bendradarbiauti su dabartine Venesuelos vyriausybe, siekdamas patenkinti JAV reikalavimus dėl naftos ir nacionalinio saugumo.

Vis dėlto režimas gali nenorėti tenkinti D. Trumpo reikalavimų. Yra ir kitų vyriausybės pareigūnų, kurie galėtų priešintis bet kokiam susitarimui. Tokiu atveju D. Trumpas gali nuspręsti, kad neturi kito pasirinkimo, kaip tik didinti spaudimą – imtis papildomų karinių smūgių ir galiausiai sausumos invazijos. Akivaizdu, kad D. Trumpas daug investavo į šią operaciją ir dabar ją pristato kaip didžiulę sėkmę. Sunku įsivaizduoti, jog prezidentas atsitrauktų, jei jam nepavyktų perimti naftos pramonės kontrolės. Manau, kad nepriklausomai nuo to, kas nutiks, galutinis scenarijus bus toks, kuriame Amerikos bendrovės valdys Venesuelos naftos pramonę Jungtinių Valstijų protektorato sąlygomis.

Tarkime, taip ir nutinka: Karakasas ir toliau priešinasi, o JAV pradeda invaziją. Kas, jūsų manymu, tuomet įvyktų?

Manau, kad tai, ką matėme šį savaitgalį, rodo, jog kariniu požiūriu sausumos invazija į Venesuelą Jungtinėms Valstijoms gali būti ne itin sudėtinga. Venesuelos ginkluotosios pajėgos neparodė gebėjimo veiksmingai pasipriešinti ar sukelti realų pavojų JAV pajėgoms. Tačiau tai nereiškia, kad šalies okupacija būtų lengva. Venesuela yra didelė valstybė, turinti daug gyventojų ir gausybę aktyvių sukarintų bei nusikalstamų grupuočių. Tai aplinka, kuri gali greitai nuslysti į anarchiją.

Galima įsivaizduoti scenarijų, kuriame Vašingtonas nuverčia centrinę valdžią, o Venesuelos kariuomenės dalys kartu su kai kuriomis šalyje jau veikiančiomis Kolumbijos partizanų grupuotėmis suformuoja partizaninį judėjimą. Tokia situacija lengvai galėtų peraugti į pilietinį karą.

Kaip manote, ką venesueliečiai galvoja apie Vašingtono veiksmus?

Pirmiausia nemanau, kad Jungtinių Valstijų įsiveržimas į kitą šalį ir jos lyderio pagrobimas – kad ir koks blogas tas lyderis būtų – yra geras rezultatas. Nemanau, kad tai gera politikos strategija. Tokie veiksmai griauna kai kurias pagrindines tarptautinių santykių taisykles ir daro pasaulį pavojingesnį.

Vis dėlto venesueliečiams N. Maduro nebuvo populiarus, ir dauguma jų tikriausiai džiaugiasi matydami jį pasitraukusį. Jau matėme spontaniškų ženklų, kad žmonės švenčia jo nušalinimą. Tačiau situacija išlieka itin įtempta: taip, Maduro nebėra, bet jo režimas vis dar valdo, o svarbu prisiminti, kad jis turi ištikimų šalininkų.

Venesueliečiai išgyveno katastrofišką krizę. Šalis prarado beveik tris ketvirtadalius savo BVP, o aštuoni milijonai žmonių buvo priversti bėgti iš šalies. Todėl manau, kad dauguma venesueliečių yra išsekę ir ieško išeities, o didžioji jų dalis pritars šio politinio etapo užbaigimui.

Ar įmanoma, kad Venesuela galėtų pereiti prie demokratijos?

Tai priklauso nuo to, ką laikome demokratija. Neabejoju, kad bet kuri vyriausybė, kuri prižiūrėtų ekonomikos atsigavimą, galėtų laimėti rinkimus Venesueloje. Galimas scenarijus, kuriame Venesuela iš tiesų pradeda sparčiai atsigauti. Jei būtų atkurta naftos gavyba – o tai įmanoma su JAV parama ir sankcijų panaikinimu – šalis keletą metų galėtų patirti aukštą, dviženklį ekonomikos augimą.

Mano skaičiavimai, kurie sutampa su kitų ekonomistų, įskaitant dirbančius su Machado, rodo, kad Venesuelos BVP vienam gyventojui JAV doleriais per artimiausią dešimtmetį galėtų patrigubėti. Taigi, jei Venesuelos vyriausybė sudarytų susitarimą su Jungtinėmis Valstijomis, pagal kurį būtų panaikintos sankcijos ir į Venesuelos naftos pramonę investuoti milijardai dolerių, bet kuri valdžioje esanti vyriausybė galėtų užtikrintai laimėti laisvus rinkimus.

Tačiau tai dar nereiškia tikros demokratijos. Vyriausybėms lengva rengti rinkimus tada, kai jos žino, jog laimės dėl geros ekonominės padėties. Tikra demokratija reiškia sistemą, kurioje rinkimai vyksta nepriklausomai nuo to, ar tai patogu valdantiesiems, ir kurioje valdžia realiai gali būti perduodama konkuruojančioms politinėms jėgoms, reaguojant į piliečių valią.

Aš nesu optimistas, kad būtent tai įvyks. Veikiau susidursime su situacija, kai vyriausybė – nesvarbu, ar jai vadovaus Rodríguez, Machado ar kita figūra – iš esmės bus paklusni Jungtinėms Valstijoms, o Vašingtonas, remdamasis karine galia, faktiškai spręs, kas vadovaus šaliai.

Pakalbėkime apie Venesuelos opoziciją. Įvairūs opozicijos lyderiai prašė Jungtinių Valstijų įsikišti. Dabar tai ir įvyko. Tačiau, kaip minėjote anksčiau, D. Trumpas sakė nemanantis, kad Machado turi pakankamą autoritetą vadovauti šaliai. Kokias galimybes ji ir jos judėjimas turi?

Machado buvo labai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų. Ji neturėjo nei sukilėlių pajėgų, nei ginkluotų grupuočių, pasirengusių perimti valdžią, paramos. Ją rėmė dauguma venesueliečių, tačiau ši parama pirmiausia reiškė nepritarimą N. Maduro, o ne aktyvų palaikymą pačiai Machado. Tai, ką ji iš tikrųjų turėjo, buvo Vašingtonas – ir D. Trumpas šią atramą ištraukė iš po jos kojų.

Dabar Machado ir opozicija gali bandyti ruoštis būsimiems rinkimams Venesueloje. Tačiau tai gali užtrukti ilgai, nes, kaip jau minėta, D. Trumpas nekalbėjo apie rinkimus. Jis kalbėjo apie tai, kad Jungtinės Valstijos valdys šalį, kol ji stabilizuosis. Todėl, be to, kad ir toliau ragintų gerbti Venesuelos konstituciją, rinkimų rezultatus arba siektų naujų rinkimų ir dalyvautų juose, Machado ir opozicija šiuo metu turi labai ribotas galimybes.

Kaip manote, kaip kitos šalys reaguos į Vašingtono veiksmus?

Matėme kai kuriuos pareiškimus, iš esmės atitinkančius nuspėjamas ideologines linijas. Buvo centro dešiniųjų ir dešiniųjų lyderių palaikymo pareiškimų. Taip pat matėme griežtą kairiųjų vyriausybių, pavyzdžiui, Kubos, pasmerkimą. Tačiau JAV veiksmus pasmerkė ir kai kurios centro kairės vyriausybės, įskaitant Brazilijos prezidentą Luizą Inácio Lula da Silvą ir kadenciją baigiantį Čilės prezidentą Gabrielį Boričių, nors pastarasis anksčiau buvo N. Maduro kritikas. Šis išpuolis taip akivaizdžiai prieštarauja apsisprendimo principui, kad, mano manymu, jis sukels nemažai atmetimų.

Tuo pat metu regiono ir viso pasaulio lyderiai supranta, kad turi elgtis atsargiai ir vengti atviros konfrontacijos su Trumpu. Jie siekia spręsti savo problemas, įskaitant dvišalius santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Jie žino, kad patekus į nemalonę, Vašingtonas gali nuspręsti įvesti muitus ar nutraukti prekybos susitarimus. Todėl tikėtina ir daugiau reakcijų, panašių į tas, kurias matėme iš Europos Sąjungos ir kai kurių Europos vyriausybių – santūrių ir suformuluotų diplomatine kalba.

Kaip manote, ką Jungtinės Valstijos turėtų daryti, kad padėtų Venesuelai dabar, kai Maduro nebėra? Ar yra priežasčių optimizmui?

D. Trumpas teigia, kad opozicija šiuo metu nėra pajėgi valdyti šalies. Machado ir jos sąjungininkai pasisakė už beveik visos Venesuelos karinės ir politinės vadovybės įkalinimą. Todėl manau, kad jei Trumpas tiesiog įdiegtų Machado į valdžią, rizika būtų nevaldoma ir kiltų chaosas. Tai taip pat galėtų tapti keliu į pilietinį karą, nes nušalinti karininkai greičiau rinktųsi kovą su naująja valdžia, nei kalėjimą.

Vietoj to, kaip esu teigęs savo straipsnyje Foreign Affairs, Jungtinės Valstijos turėtų skatinti susitarimą tarp naujojo lyderio [Rodríguez] ir opozicijos, kuris baigtųsi valdžios pasidalijimu ir institucijų, leidžiančių taikų sambūvį, kūrimu. Per spaudos konferenciją D. Trumpas užsiminė, kad reikės laiko tinkamam pereinamajam laikotarpiui. Manau, kad šiame teiginyje yra tiesos: per anksti surengti rinkimai gali sukelti daugiau problemų, nei jų išspręsti. Jei Rodríguez ir JAV vyriausybė pasinaudotų ateinančiais mėnesiais, kad sukurtų konkurenciją reguliuojančias sistemas ir apsaugas rinkimus pralaimėjusiems, tai sudarytų daug tvirtesnį pagrindą ilgalaikiam demokratiniam perėjimui Venesueloje.

Vis dėlto tokie teigiami rezultatai retai pasiekiami karinėmis priemonėmis. Išorinės valstybės kūrimas dažniausiai sukelia nestabilumą. Be to, atrodo, kad D. Trumpas šią operaciją grindžia ne demokratijos siekiu, o nafta. Tai rimta klaida. Reikalavimas, kad Venesuela perduotų savo naftos išteklius Jungtinėms Valstijoms, sukels didžiulį priešiškumą Venesuelos visuomenėje. Tai gali nuvilti ir pačią opoziciją, ypač jei Vašingtonas bendradarbiaus su Rodríguez nesiekdamas jokių politinių reformų.

Opozicija tikėjosi nušalinti Venesuelos autokratus ir atverti kelią laisvei bei tikram politiniam savarankiškumui. Vietoj to jie gali atsidurti sistemoje, kurioje Maduro režimo struktūros iš esmės išlieka, tik papildytos naftos susitarimu su Jungtinėmis Valstijomis. Tai visiška priešingybė tam, ko jie siekė.

foreignaffairs.com