Valdas Vižinis. LRT žaibas, perskėlęs dangų

Filosofas Arvydas Šliogeris teigė esant dvi Lietuvas. Ekraninę-televizinę ir realiąją, kai ekraninė nebepakeliama ir kurią išjungus realaus gyvenimo Lietuva suprantama ir aiški.

Išsakyta bemaž prieš 20 metų, pabrėžiant didelį atotrūkį tarp to kas žmonėms iš ekrano įteiginėjama ir tikrovės. Filosofo Šliogerio teigimu, nacionalinė žiniasklaida tapo nacionalinio saugumo arba nacionalinio išlikimo problema, jog žiniasklaidos Lietuvoje reiškinys pavojingesnis už visas Rusijas spec. tarnybas kartu sudėjus. Ir nors profesorius kalbėjo apie įsigalintį „tuštybės arba pasturgalių“ kultūros nevaržomą diegimą viešajame gyvenime, jo teiginiai netikėtai aktualūs nūdienai taikant jau ir kitą prasmę – informuoti privalanti žiniasklaida pakeitė savo paskirtį ir kovoje už valdžią ėmėsi uždraustos jai funkcijos – politizavosi iki nebūtų aukštumų.

Vairuojamas LRT administracijos vadovų didysis lietuviškosios žiniasklaidos flagmanas Titaniku įsirėžė į politiką, pakeitė visuomeninę paskirtį – informuoti – į jai uždraustą – kautis dėl valdžios. Ekraninė Lietuva užliejo realiąją Lietuvą jausmais dėl menamo „laisvo žodžio“ ir išsviedė į gatves tūkstančius.

Prie Seimo LRT ekranų kilnių jausmų sujaudinti žmonės susirinko ginti ko?

Mes ir jie

Mitingai – reiškinys kai žmonių susibūrimams argumentai nereikalingi. Tokiuose susibūrimuose nevyksta diskusijos, o bandę kalbėti aukšti valdžios atstovai prieš kuriuos nukreipti „pasipiktinimai“ atrodo varganai ir, kaip taisyklė, minios tiesiog „nupučiami“. Nes mitingo organizatoriai jau prieš renginį konstruoja pykčio – neapykantos „jausmą“ ir mitingo dalyviai ateina „užsitaisę“ būtent šio „jausmo“. Todėl protesto šaukliai nuo scenos ne argumentuoja, o „maitina“ susirinkusių pasipiktinimą skatinančiomis emocijomis.

Nesenai nuošusio mitingo dalyviai prie Seimo „už laisvą žodį“, be jokios abejonės susirinko vedini bendro kilnaus pykčio – ginti „laisvą žodį ir tuo pačiu laisvę“. Tačiau kokių tikrųjų tikslų siekė mitingo organizatoriai – minios neapykantos „jausmo konstruotojai“ – jau kitas klausimas, kurį aptarti kur kas svarbiau, nei masinė žmonių valanda prie Seimo.

Juk ar galima laikyti faktiniais argumentais organizatorių teiginius apie Lietuvos „orbanizaciją“, „slenkančią okupaciją“, „lietuviško būdo gynimą“, „peilius į nugaras“, aliuziją į „Sausio 13“? Ar šiuos tvirtinimus galime laikyti faktiniais tvirtinimais? Jei ne – tai pačios tikriausios emocinės abstrakcijos. Dėl pilno jausminio paveikslo pridėkime dar vienus jau ir tikrą neapykantą skatinusius, socialiniuose tinkluose rinktis kovai į mitingą kvietusius teiginius – „mes ir jie, rusofašistai, vatinės beždžionės“.

LRT administracijos vadovų konfliktas su LRT taryba

Proza visada nuobodi nepakylėta tiesa.

Kertinis posūkis užvedant „šalin rankas“ protesto variklį visoje šioje istorijoje – LRT direktorės Monikos viešas kaltinimas, esą, LRT tarybos dauguma nori užvaldyti visuomeninį transliuotoją. Jau savaime tvirtinimas „trenktas“ antilogika – kaip galima norėti užvaldyti, jei LRT taryba pagal įstatymą tą ir daro.

Pabandykime įsivaizduoti savivaldybės tarybos skirtą administracijos direktorių, atsisakantį paklusti jį pasamdžiusiai tarybai, siunčiantį „velniop“ patį merą, savivaldybės tarybą kaltinantį užvaldymu, savivaldos administracijos darbuotojus ginkluojantį plakatais „už sugalvotą laisvę“ ir išstatantį po administracijos langais. Tuoj skambutis, policija, pasižadėjimas neišvykti. O uždaros akcinės bendrovės valdybos nusamdytą direktorių, elgiantis tapačiai? Iškart skambutis, policija, nuo visų patalpų raktų konfiskacija.

O štai LRT – valstybinės institucijos vadovui, kurį taryba nusamdė – sudarė darbo sutartį direktorės pareigoms ne tik galima nepaisyti darbdavio – LRT tarybos, kuri atstovauja (dėmesio !) pačią valstybę, bet panaudoti milžinišką ypatingo jautrumo valstybės resursą – visuomeninį transliuotoją – iki šiol neregėtai įtampai visuomenėje kelti, skelti lietuvius į dvi besisvaidančias prakeiksmais tarpusavyje visuomenės grupes – „Juos ir Mus“.

Faktinė įvykių eiga

LRT taryba pagal teisinę logiką atstovauja steigėją – valstybę ir pasirašo su direktore darbo sutartį.

Ankstesnė taryba darbo reglamentu kažkokiu mistiniu būdu sugebėjo įtvirtinti direktorės statusą „virš tarybos“ (tuo pačiu virš valstybės): tarybos nariai susaistyti su LRT administracija konfidencialumo sutartimis, posėdžiai ne vieši, be direktorės tarybos posėdžiai negalimi, vadovės sprendimus taryba privalo priimti per protingą laikotarpį. Taryba net negali sudaryti savo darbotvarkės, negali balsuoti prieš direktorės sprendimus. Direktorės kontrolė ir atskaitomybė LRT tarybai tapo neįmanoma.

Atsinaujinusi taryba pasitvirtino naują darbo reglamentą, kuris grąžino valstybės deleguotą LRT direktorės veiklos priežiūros funkciją – taryba vėl gali be direktorės leidimo sudaryti darbotvarkes, tvirtinti, svarstyti klausimus, reikalauti atsakomybės, o esant būtinybei inicijuoti šio pareigūno atleidimą.

Atsakydama į šį veiksmą LRT direktorė atsinaujinusios tarybos sprendimus pavadino „užvaldymu“, ėmėsi veikimo – nuteikė gausybę žmonių prieš teisėtą Lietuvos valdžią, bei inicijavo iki šiol drebinančius Lietuvą procesus – mitingus, nuomonių karus, atgrąsius politikų vaidus Seimo salėje. O labiausiai užsivedę kovos azartu, dedu galvą, jau trečia savaitė nenustoja gerti raminamuosius saujomis

LRT administracija – virtę darbuotojais privatūs asmenys savavališkai, pažeisdami visus galimus LRT tvarkos reglamentus ėmėsi nenumatytų funkcijų – be suderinimo su valstybę atstovaujančia taryba išėjo į mitingus ir tai kas dabar vyksta – neapykantos tarp visuomenės grupių, gilių priešpriešų visuomeniniame gyvenime ir valstybės politikoje tolesnis skatinimas – absoliučioje LRT administracijos atsakomybėje.

Šiuo metu chaosą kelia, chaosą transliuoja ir chaosu kaltina vieni ir tie patys asmenys.