Valdas Vasiliauskas. Žmogus iš televizoriaus

Kur laisvo žodžio namai?

Kadangi protesto mitingų rengimą Lietuvoje monopolizavo tie patys veikėjai, jie iš tikro pasidarė profesionalai – techniniu ir organizaciniu atžvilgiu gruodžio 9-osios mitingas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ buvo tobulas. Žinoma, puiki scenos įranga, garso aparatūra, įspūdingas rekordinis masiškumas negalėjo paslėpti to laisvo žodžio skurdo. Antai rėkus, visą gerklę paleidęs mitingo vedėjas veikiau panėšėjo ne į LRT žurnalistą, o į vieną iš „Lietuvos ryto“ krepšinio fanų, kurių skanduotės diktavo renginio ritmą ir stilistiką. Bet tokiuose masiniuose renginiuose turinio gelmių ir neverta ieškoti. Kaip ir logikos: visais pašaliais skardenama apie LRT politizavimo grėsmes, tačiau nesibodima į politinį mitingą prie Seimo suvežti sporto sirgalių. Gal Seimas kėsinasi į jų teisę rėkti?

Be paliovos į Seimo pusę skriejantys kaltinimai ir prakeiksmai liko be atsako. Ir ne tik mitingo metu. Valdančiųjų komunikacija dėl LRT reikalų buvo neprofesionali ir apgailėtina: nors auditas atskleidė viso nacionalinio visuomeninio transliuotojo esmines ir sistemines negeroves, politikai nusitaikė tik į generalinę direktorę Moniką Garbačiauskaitę-Budrienę, tarytum ją nuėmus, viskas savaime susitvarkytų. Tai ir pakurstė kalbas apie politinį susidorojimą su vargše LRT vadove, nors iš tikro jos nei Seimas, nei pats Prezidentas atleisti negali. Tik LRT taryba, kurios įgaliojimų spragoms pašalinti ir yra skirtos įstatymo pataisos.

Apie tai, o ne direktorės atleidimą ir turėjo Seimas diskutuoti. Negana to, pagrindinio LRT eksperto vaidmens ėmėsi Remigijus Žemaitaitis – visiška komunikacijos su visuomene katastrofa. Užuot sustiprinę naujosios LRT tarybos pozicijas ir kompetencijas, politikai ją ir jos pirmininką profesorių Mindaugą Jurkyną pakišo nuožmiems smūgiams. Net už kelių tarybos narių vizitą į LRT steigėją Seimą, lyg jie būtų apsilankę viešnamyje ar Kremliuje.

Tas priešiškumas LRT tarybai akivaizdžiai buvo pademonstruotas net tiesioginiame eteryje, kai Edmundas Jakilaitis suabejojo, ar laidos svečias, tarybos narys, jo buvęs kolega „Lietuvos ryte“ Jonas Staselis yra žurnalistas (nesutrikęs Jonas jau traukė iš kišenės žurnalisto pažymėjimą). Bet ar dar žurnalistas pats E. Jakilaitis?

Prisimenu, kai prieš daugelį metų mūsų šauni kompanija – „Spaudos TV“ žurnalistas ir veidas E. Jakilaitis, jo direktorius prodiuseris Romas Mironas ir aš, savaitinio žurnalo „Ekstra“ redaktorius, buvome nusibeldę net į JAV. Anuomet aš neabejojau, kad Edmundo laukia Larry Kingo ateitis – net išoriškai jis buvo panašus į šią JAV žurnalistikos legendą: bet kuriai amerikiečių politikos ar kitos srities žvaigždei pakvietimas į CNN laidą „Larry King live“ buvo susyk ir garbė, ir egzaminas, nes žinojo, kad bus išnarstytas po kaulelį. Tačiau kilo milžiniškas skandalas dėl žurnalistikos etikos pažeidimo, kai Larry leido savo vardą panaudoti reklamai, nors jau buvo uždaręs CNN duris. Daugiau tokios klaidos Larry nekartojo ir išliko aktyviu žurnalistu iki pat savo mirties (2021).

Prisipažįstu, turiu snobišką polinkį žongliruoti garsiais vardais (visi mes tik žmonės su savo silpnybėmis ir ydomis). Mūsų pramogų ir TV verslo ryklys Arūnas Valinskas man visuomet priminė jau taip pat į aną pasaulį iškeliavusį skandalingąjį Italijos buvusį premjerą Silvio Berlusconį, kuris įrodė, kad tiesiausias kelias į politikos aukštumas – per televiziją. Ir ne per TV politinius debatus, intelektualų diskusijas (intelektualus jis atvirai niekino), o per kvailiausius žaidimus, konkursus, pramoginius šou, skirtus masiniam vartotojui, į kurį orientavosi jo TV imperija.

Argi tai nepatvirtina ir A. Valinskas, kuris iš pradžių Agurkicho personažu iš „Dviračio žynių“ atvėrė duris į politiką jo prototipui Viktorui Uspaskichui, o paskui atvedė į parlamentą visą šoumenų partiją Tautos prisikėlimas ir patsai tapo net Seimo pirmininku? Arūno mokiniu galima pavadinti net Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kuris TV fikciją – serialą „Tautos tarnas“ ir Prezidento vaidmenį – pavertė tikrove: serialo prodiuserių kompanijoje „Klub 94“ įsteigė to paties pavadinimo partiją „Tautos tarnas“ ir laimėjo Ukrainos prezidento rinkimus.

Beje, ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas, stambaus verslo atstovas, išleidęs su bendrautoriais ne vieną rimtą knygą (garsiausia – bestseleris „Derybų menas“), vis dėlto masinei visuomenei tapo žinomas tik per grožio konkursus ir televiziją: nuo 2003 iki 2015 m. rengęs NBC milžiniško pasisekimo sulaukusį realybės šou „Mokinys“, jau kitais 2016 m. nelauktai laimėjo prezidento rinkimus.

Nenustebčiau, jeigu Lietuvos prezidento rinkimuose pasiryžtų dalyvauti Andrius Tapinas, kuris „Lietuvos šerifu“ pasidarė ne per rašytinę žurnalistiką (nors visai neprastai rašo), o per televiziją. Kaip veikiau nustebčiau, jeigu prezidento rinkimuose neplanuotų dalyvauti ir Andriaus antipodas R. Žemaitaitis, kuris, nuo 2009 m. ničniekuo neišsiskyręs iš Seimo pilkumos, ūmai televizijos buvo iškeltas tomis jo padeklamuoto nelemto eilėraštuko kopėčiomis į reitingų viršūnes. Ne žurnalistas, o „žmogus iš televizoriaus“ Kristijonas Bartoševičius (teisiamas už pedofiliją) buvo pakviestas į konservatorių Seimo rinkimų sąrašą.

Nei A. Valinsko, nei S. Berluskoni, nei V. Zelenskio ar D. Trumpo sėkmės istorijos niekaip nesusijusios su žurnalistika ar žodžio laisve. Dažnusyk žiniasklaida ir jos dalis – televizija tapatinama su žurnalistika. Žiniasklaidos sąvoka, perimta iš JAV išeivijos spaudos, pakeitė gremėzdiškas visuomenės (ar masinės) informavimo priemones. Taigi TV – tik žiniasklaidos priemonė, bet ne žurnalistika. Be žurnalistikos galime kalbėti apie sąžinės, tikėjimo, nuomonių laisvę, bet beprasmiška – apie žodžio laisvę.

Tačiau be televizijos negalima įsivaizduoti maistream’o – svarbiausios, pagrindinės srovės, kurią anksčiau tiesiog vadindavome viešpataujančia ideologija. Gryniausiu pavidalu maistream’ą regėjome per „Radarom“ akciją, kai į krūvą susibėgo LRT, Andriaus Tapino „Laisvės TV“, Jono Okmano „Blu/Yelow“, Olego Šurajevo fondas „1K“, E. Jakilaitičio „Stiprūs kartu“ ir Ingridos Šimonytės Vyriausybė (Krašto apsaugos ministerija).

Ta pačia maistream’o jėga Seimui, Vyriausybei ir Prezidentui grūmojo ir vakarykštis mitingas, kur LRT susivienijo su kultūros asamblėja, pramogų verslu (milijonierius Andrius Mamontovas), organizuotais krepšinio sirgaliais, „vaukizmu“ (pabudusiais progresyvistais) ir už jų nugarų juntamu konservatorių ir liberalų alsavimu, kurį vėliau patvirtino jų lyderių vieši pareiškimai, remiantys mitinguotojus.

Nedora ir kvaila būtų smerkti tuos 10 tūkstančių, daugiausia jaunų gražių žmonių, protestuojančių prieš valdžią. Tačiau nesąžininga būtų nutylėti, kad čionai buvo ginama, manipuliuojant jaunąja karta, ne žodžio laisvė, ne LRT nepriklausomybė, o visuomeninį transliuotoją užvaldžiusios politikų ir privačių TV verslininkų klikos galia, įtaka ir pinigai. Man atrodo, šiandien Lietuvoje laisvas žodis yra benamis. Ne pirmąsyk kilniausiu laisvės žodžiu pridengiamas didysis blogis. Ir absoliutus melas.