Visuomeninių rinkimų komitetų gausa ir triumfas savivaldybių tarybų rinkimuose sukėlė politinių partijų stovykloje nerimą, apmaudą ar net dantų griežimą: atsitiktiniai , niekam neatsakingi pakeleiviai, mėgėjai, išstumiantys profesionalus.
Bet šie profesionalai,pravardžiuojantys rinkimų komitetus „mėgėjų teatru“, nesuvokia pačios savivaldos esmės, kurią kitados yra nusakęs žymiausias Lietuvos savivaldybininkas, pirmasis Kauno burmistras Jonas Vileišis: „Savivaldybių darbas yra ne kas kita, kaip visuomenės darbas“ ( ir nūnai savivaldybės tarybos nario pareigos – priešingai mero ar Seimo nario – yra tik antraeilės, jam nereikia išsižadėti savo profesijos ir darbovietės). Savivaldybes J.Vileišis vadino demokratiškų valstybės veikėjų daigynu.
Pralaimėjusių partijų atstovai priekaištauja komitetams dėl neva privilegijuotos padėties ir mažesnių reikalavimų ir suvaržymų nei partijoms. Bet visuomenininkai ir jų rinkimams suburti komitetai net sapnuoti negali milijoninių biudžeto dotacijų, kurios yra partijų vienybės tvirtesnis cementas nei idėjos ir programos. Netekusios dotacijų, partijos pradeda krikti kaip Grigo bitės. Kur jos nutupia? Teisingai, rinkimų komitetuose.
Ne vieno tik rinkimų išvakarėse susibėgusio komiteto vėliavnešiai- seni politikos vilkai, pabėgėliai iš politinių partijų. Anksčiau juos vadindavo renegatais. Ypač tokių renegatų priperėjo liberalai, kurių net merai prieš pat rinkimus skubinai numetė partinius bilietus ir kaip nekaltai pradėti politikos naujokai stojo į visuomenininkų gretas.
Ir jiems sekėsi. Ne rinkimų komitetai kelia grėsmę politinei sistemai ir partijoms. Atvirkščiai, senoji politinė sistema po įspūdingo komitetų pasirodymo 2015 m. savivaldos rinkimuose padarė išvadas, pasiruošė ir sėkmingai ėmė virškinti naują politinį reiškinį – visuomeninius komitetus. Ar ne taip nutiko Vilniuje, Klaipėdoje, Varėnoje, kur tos pačios panelės, tik kitos suknelės?
„Savaitė“, Nr. 11, 2019 kovo 14
