Valdas Sutkus. Ten, kur anksčiau būdavo vaikas, dabar – šuo

O tuo metu Amerikoje…

Byla dėl šuns. Nori teisiškai pripažinti išlaikytiniu ir susimažinti mokesčius

Dar vakar išlaikytinis buvo vaikas. Dar vakar socialinės paramos sistema, nepaisant visų jos ydų, bent jau žinojo, ką remia: šeimą, gimdymą, vaikų auginimą, kartų tęstinumą. Dar vakar socialinės paramos prasme išlaikytinis reiškė konkretų, gyvą žmogų, kuriam reikia drabužių, maisto, mokyklos, kantrybės ir nervų. Visa tai – vardan visuomenės ateities ir kartų tęstinumo. Šiandien, kaip visiškai rimtu tonu praneša Vakarų laikraščiai, į oficialių išlaikytinių eilę ima stoti šunys, katinai ir kiti naminiai gyvūnai. Ne perkeltine prasme, ne kaip metafora, o tiesiogiai – su ieškiniais, advokatais ir reikalavimu pripažinti augintinį mokesčių lengvatų objektu. Tai nebe juokas, tai simptomas.

JAV spauda pasakoja šviežią istoriją, kaip advokatė oficialiai bylinėjasi su mokesčių inspekcija, siekdama, kad jos šuo būtų pripažintas išlaikytiniu. Tai pateikiama kaip logiškas ginčas dėl teisės normų taikymo. Argumentai skamba taip, lyg būtų rašyti vaiko globos bylai: augintinis neturi pajamų, yra visiškai priklausomas, reikalauja nuolatinių išlaidų, teikia globėjai emocinę paramą, yra jos gyvenimo dalis. Žodžiai pažįstami, tik objektas pakeistas. Ten, kur anksčiau būdavo vaikas, dabar – šuo. Ten, kur būdavo ateitis, dabar – trumpalaikis komfortas. Ten, kur būdavo pareiga, dabar – emocinis ryšys.

Kultūrinis marksizmas triumfuoja

Tai nėra pavienis atvejis ir nėra tik vienišos bevaikės moters keistenybė. Tai logiška grandinės dalis. Kai dešimtmečius sistemingai aiškinama, kad šeima – tai „socialinės priespaudos konstruktas“, kad vaikų turėjimas – pasirinkimas, kaip automobilio spalva ar rankinės forma, kad motinystė ir tėvystė – dirbtinai sukonstruotos „socialinės rolės“, o ne prigimtinė tvarka, tada neišvengiamai ateina momentas, kai kas nors paklausia: jeigu viskas taip reliatyvu, kodėl gi ne? Kodėl vaikas turi mokesčių lengvatą, o šuo – ne? Kodėl valstybė skatina tik vaikų gimdymą, o ne „emocinių ryšių įvairovę“? Diskriminacija.

Kultūrinis marksizmas čia triumfuoja. „Įvairovė“, „lygybė“, „įtrauktis“ ir viskas ten. Kaip sakoma, „tilps visi“. Vaikas – tik vienas iš variantų. Šuo – kitas variantas. Abu „išlaikomi“, abu „brangūs“, abu „reikalaujantys rūpesčio“. Tik vienas jų ateityje kurs visuomenę, mokės pensijas senoliams, o kitas – ne. Bet tai, pasirodo, nebesvarbu.

Kaip iki šiol buvo suprantama mokesčių logika

Verta prisiminti, kaip iki šiol buvo suprantama mokesčių logika. Valstybė, kad ir kokia gremėzdiška, vis dėlto veikė pagal paprastą principą: jeigu nori, kad rytoj būtų mokesčių mokėtojų, šiandien turi padėti tiems, kurie juos augina. Vaikas – tai ne hobis, tai investicija į bendrą ateitį. Todėl šeima su vaikais turėjo lengvatų. Ne tiek dėl sentimentų, kiek dėl racionalių argumentų. Ne dėl jausmų, o dėl realybės. Dabar gi siūloma tą pačią logiką taikyti augintiniams. Šuniui, kuris rytoj nemokės mokesčių. Katinui, kuris nedirbs, nekurs, negins valstybės ir nepalaikys pensijų sistemos. Bet tai, matyt, jau laikoma pasenusiu argumentu.

Spauda apie tai rašo supratingai, beveik su simpatija. Be kritikos. Be elementaraus klausimo: velniai griebtų, ar jūs rimtai? Vietoje to – kalbama apie „besikeičiančias šeimos sampratas“, „naujus socialinius ryšius“, „šiuolaikinį gyvenimo būdą“. Tai ta pati kalba, kuria jau buvo pateisinta viskas – nuo šeimos devalvavimo iki vaikų atskyrimo nuo biologinių tėvų. Kalba, kuri skamba švelniai, bet nuosekliai ardo iki tol buvusius tvirtus dalykus.

Riba, kurios neperžengdavo net radikaliausi ideologiniai eksperimentuotojai

Iki šiol net radikaliausiose „progresyvių“ aktyvistų diskusijose niekas rimtai nekėlė klausimo apie gyvūnų prilyginimą vaikams mokesčių sistemoje. Net gyvūnų teisių judėjimai, kalbėję apie „gyvūnų orumą“, suprato, kad teisinis ir mokestinis šuns ar katino sulyginimas su žmogumi reikštų visišką socialinės globos sistemos griūtį. Tai buvo riba, kurios neperžengdavo net radikaliausi ideologiniai eksperimentuotojai.

Kas vyksta dabar? Keičiama kultūra. Pirmą kartą tokie bandymai pateikiami ne kaip akivaizdus nenormalumas, suktas savanaudis gudravimas, o kaip „socialinės pažangos“ klausimas. Spauda nebeklausia „ar tai nesąmonė“, o klausia „ar sistema pakankamai lanksti“. Tai milžiniškas lūžis. Anksčiau žmogus, bandęs teisiškai prilyginti šunį vaikui, būtų buvęs laikomas kvailiu ar kokiu sukčiumi. Dabar jis pristatomas kaip „ieškovas, keliantis svarbų klausimą“.

Kiek dar reikės nueiti, kol kas nors pasiūlys „išlaikytinio“ statusą kambariniam augalui

Tuo tarpu JAV Pensilvanijos valstijos parlamento Atstovų Rūmai jau priėmė įstatymo projektą, kuriuo siūloma teisiškai traktuoti gyvūnus kaip „šeimos narius“ skyrybų bylose, o ne kaip paprastą turtą, kurį dalijasi sutuoktiniai. Tai reiškia, kad teismai, atsižvelgdami į „augintinio gerovę“, turėtų vertinti, kuris iš sutuoktinių pasiima augintinį po išsiskyrimo ir spręsti gyvūno globos ir kito buvusio sutuoktinio pasimatymų su juo klausimus, panašiai kaip vaikų atveju. Numatytos gairės, panašios į vaiko globos klausimus: galimybė suteikti abiems šalims bendravimo su augintiniu „savaites“, suplanuotus augintinio lankymo vizitus, po skyrybų išliekančią bendrą atsakomybę už su augintinio išlaikymu susijusias išlaidas, bendrą veterinarinės priežiūros išlaidų dengimą. Jei įstatymui pritars ir valstijos Senatas, jis įsigalios.

Tokiomis aplinkybėmis ironija čia tampa jau ne tiek literatūriniu įrankiu, kiek natūralia sveiko proto reakcija. Nes kai rimti analitikai rimtais veidais svarsto, ar katinas galėtų būti prilygintas vaikui mokesčių deklaracijoje, lieka tik stebėtis, kiek dar reikės nueiti, kol kas nors pasiūlys „išlaikytinio“ statusą kambariniam augalui, kuris taip pat reikalauja laistymo, trąšų ir teikia globėjui emocinį džiaugsmą. Argumentų bazė jau paruošta. Lieka tik drąsesnis ieškovas.

Vakarų visuomenėse vis labiau bijoma vaikų

Visa tai puikiai įsipaišo į platesnį vaizdą, kuriame Vakarų visuomenėse vis labiau bijoma vaikų. Vaikas – tai ilgas projektas, su neaiškia grąža, su nemiga, su auklėjimo problemomis, su finansiniais kaštais. Augintinis gyvūnas – tai finansiškai pigesnis, kontroliuojamas, patogus ryšys, kurį galima nutraukti be rimtų pasekmių. Šuo neklausia apie vertybes. Katinas neturi savo nuomonės apie pasaulį. Jie patogaus „emocinio ryšio“ teikėjai.

Todėl nenuostabu, kad vaikas išstumiamas ir simboliškai, ir finansiškai. Kai mokesčių sistemoje vaikas ir šuo ima konkuruoti dėl tos pačios vietos, tai reiškia, kad valstybė nebesupranta, ką ji saugo. O kai valstybė to nebesupranta, ją pradeda mokyti „progresyvūs“ advokatai su ieškiniais ir laikraščių straipsniai su „naujų normų“ propaganda. Kai katinai ir šunys beldžiasi į mokesčių lengvatų sferą, kai akivaizdūs dalykai tampa „diskusijų objektu“, civilizacija pradeda tyliai slysti žemyn: per teisines formuluotes, per įstatymų išlygas, per doktriną „tilpsime visi“, per principą „peržiūrėkime dar kartą“. „Progresyvizmo“ idėjos visada tokios – jos iš pradžių juokingos, po to apie jas pradedama rimtai diskutuoti, o paskui jos padaromos norma. Ir tik tada žmonės nustemba ir klausia, kaip mes čia atsidūrėme. Atsakymas paprastas: bijojome pasakyti, kad vaiko vietos negali užimti joks katinas, kad ir koks baltas ir pūkuotas jis būtų.