Už kvailumą yra pravartu susimokėti. Tai gyvenimo logika, ypač, kai kalba eina apie suaugusius žmones, kurie dėl gražių vaizdelių „Facebook‘e“ ar „Instagram’e“ savo valia išplaukia į karo zoną ir po to stebisi, kad karas nėra pramoga. Šveicarų kvailius dabar pamokys jų pačių vyriausybė, kuri jiems išrašys sąskaitas už ekstremalias pramogas.
Kalba eina apie tuos garsiuosius panelės Gretos suburtus taip vadinamos Gazos flotilės aktyvistus – žmones, kuriems kažkodėl pasirodė gera mintis plaukti į vieną karščiausių taškų pasaulyje, tarsi tai būtų sekmadienio žygis per Ženevos ežerą. Ir tada, kai juos sulaikė Izraelio kariuomenė, kai teko jų šalies diplomatams naktimis aiškintis, derėtis ir galiausiai juos pargabenti namo, Šveicarijos valstybė nusprendė: už šitą spektaklį susimokėsite patys. Tikslios sumos dar skaičiuojamos, tačiau kalba eina apie kelis tūkstančius eurų vienam asmeniui. Spaudoje rašoma, kad vien tik konsulinio darbo valandų suskaičiuota apie 600.
Šveicarijos vyriausybė dar vasarą aiškiai perspėjo: nevykite į Izraelį ir Palestiną, ypač jei kelionė nėra būtina. Tai buvo rimtas įspėjimas, kad vyriausybė negalės užtikrinti pagalbos tiems, kurie savo noru brausis į karo teritoriją. Bet progresyviems „pasaulio gelbėtojams“ perspėjimai neegzistuoja. Jie visada mano, kad žino geriau. Kad jų tariamas moralinis jautrumas yra aukščiau sveiko proto, aukščiau gyvenimo realybės. Ir kad už jų saviveiklą visada turi sumokėti kažkas kitas. Kai šie „drąsuoliai“ buvo sulaikyti, kai atsidūrė Izraelio areštinėse, jie staiga prisiminė, kad egzistuoja diplomatai, ambasados ir konsulinės paslaugos. Tuomet pasirodė labai naudinga turėti Šveicarijos pasą.
Bet Šveicarijos vyriausybė, išsiuntusi savo diplomatus, išleidusi pinigus repatriacijai, transportui ir deryboms, nusprendė, kad išlaidas padengs patys keliautojai. Už tai šveicarai – Gretos flotilės aktyvistai gaus sąskaitas. Ir ne simbolines, o visiškai realias. Tai pamoka: už savo kvailystes pats ir susimokėk. Tai ir kažkiek atgaivina – kaip šaltas Šveicarijos kalnų oras po svaigaus vakarėlio.
Tuo metu kairieji aktyvistai skundžiasi. Jų organizacija „Waves of Freedom Switzerland“ jau pareiškė, kad Izraelis esą elgėsi „nežmoniškai“, kad jie buvo „žeminami“ ir „psichologiškai spaudžiami“. Ši dainelė girdėta: kaskart, kai tenka susimokėti už savo kvailumą, dažnas ima vaidinti auką. Progresyvieji aktyvistai turi keistą įprotį: ji laiko save aukščiau perspėjimų. Jie tiki, kad jų neva geros intencijos padaro juos neliečiamus. Nes juk taurus polėkis „gelbėti Palestiną“ turėtų atleisti nuo bet kokios atsakomybės. Jiems vyriausybės sprendimas atrodo „nežmoniškas“. Jie sako, kad valstybė privalo nemokamai rūpintis visais savo piliečiais, net jei jie patys specialiai save įstumia į pavojų.
Visgi atsakomybė už savo veiksmus yra paprasta suaugusiųjų pasaulio taisyklė. Vaikams ji nepatinka, bet be jos visuomenės žlunga. Štai kodėl šis precedentas labai geras. Pagaliau atsirado šalis, kuri pasakė „ne“ kvailam aktyvizmui. Šie aktyvistai tarsi veidrodis viso kairiųjų mentaliteto: pasipūtę, moralizuojantys, įsitikinę savo teisumu, bet visiškai nesuvokiantys, kas vyksta už jų susikurto pasaulio ribų. Jie mano, kad užtenka pamosuoti vėliava, parašyti „Free Palestine“ ir jau esi istorijos teisingoje pusėje. Jie tiki, kad politika – tai emocijų teatras.
Kvailumas visada galiausiai tampa brangus. Brangus žmogui, brangus valstybei, brangus visuomenei. Ir jei patys kvailiai už jį iškart nesusimoka, tai kvailumas dauginasi ir jo kaina auga. Štai kodėl ši Šveicarijos vyriausybės sąskaita – labiau ne finansinis, o moralinis dokumentas. Šie žmonės nebuvo nei kankiniai, nei didvyriai. Jie – patys savo problemos autoriai. Šveicarų valstybė pasielgė teisingai. Tai sveiko proto pergalė prieš sentimentalią beprotybę.
„…sveiko proto pergalė…“, bet Šveicarijoje!
O Lietuvoje, jau pirmą valandą, kai buvo priimtas sprendimas, jog bus siunčiamas Spartanas į šalia Izraelio esančią teritoriją, pargabenti Lietuvos piliečių, tuometis Premjeras G. Paluckas pareiškė, kad keleiviams už kelionę mokėti nereikės.
O juk svarbiausias keleivis buvo ne M. Laurinavičius, o V. Simonko, kuris į Izraelį buvo nuvykęs pagal specialų tos šalies LGBTQ+ bendruomenės kvietimą, su tikslu padėti surengti paradą, panašų į Benkunsko „praidą“ Vilniuje.
Pikti liežuviai sako, kad V. Simonko buvo išrūpintas diplomatinis pasas, kad galėtų be trukdžių įvažiuoti į Izraelį, nes visos ambasados buvo įspėtos apie pavojus, kurie gali kilti dėl Izraelio kariuomenės planuojamų veiksmų prieš arabų šalis.
M. Laurinavičiaus kalambūrai masinės propagandos priemonėse buvo tik dūmų uždanga, juk žydų LGBTQ+ bendruomenė renginiui planavo nuo vieno iki pusantro mil. USD, ką jiems reiškia vienas Spartano paskraidymas virš Viduržemio jūros.
Pagal logiką, Marijos žemės valdžia Mariukui, kuris patyrė didelę moralinę žalą, kai teko skristi Spartanu…įtariu, ten nesiūlo gėrimų….turėtų kompensuoti moralines kančias…Mes juk ne kokie ten apgailėtini šveicarai….mes Baltijos tigrai….nors greičiau kilbukai…
Užmokės ir jausis dar didesniais kankiniais už teisybę. Net Leninas pripažino vaikišką kairumo ligą, šį kartą greičiau turime reikalo su sloga