Praėjusio savaitgalio mano rašinys apie marksistinę hipių sąjūdžio prigimtį sulaukė daug komentarų. Skaitytojai atkreipė dėmesį į paradoksą: kodėl hipių judėjimą vadinu marksistiniu, jei Sovietų Sąjungoje hipiai kovojo prieš komunizmą. Iš pirmo žvilgsnio tai iš tikro atrodo keistai, todėl verta panagrinėti išsamiau.
Hipių judėjimas, kirsdamas geležinę uždangą patyrė neįtikėtiną prasmės metamorfozę. Tai, kas Vakaruose gimė kaip vartotojiškos visuomenės ir kapitalizmo kritika, Sovietų Sąjungoje virto specifiniu, netgi sakralizuotu vartotojiškumo siekiu. Šis reiškinys atskleidžia, kaip ta pati atributika – ilgi plaukai, džinsai ir roko muzika – dviejose skirtingose socialinėse erdvėse gali įgyti visiškai priešingas reikšmes, priklausomai nuo to, kas laikoma „sistema“, prieš kurią maištaujama.
Ilgaplaukis vaikinas niūrioje Maskvos ar Vilniaus gatvėje su mėlynais „Wrangler“ džinsais. Šis įvaizdis sovietų jaunuoliui reiškė daugiau, nei visi disidentų raštai kartu sudėjus. Jis reiškė, kad kažkur tikrai yra kitas, geresnis svajonių pasaulis. Su spalvomis ir emocijomis.
Hipių judėjimas, gimęs San Francisko gatvėse, į Sovietų Sąjungą atkeliavo keistu pavidalu – be savo originalaus ideologinio turinio, bet su visa estetika. Sovietijos jaunimas perėmė hipių kultūros atributiką, bet ne filosofiją. Ir būtent tame slypi paradoksas: Vakaruose hipis atmetė vartotojiškumą ir „amerikietišką svajonę“ (didelis namas, automobilis, karjera), niekino materialią gerovę, kritikavo kapitalizmą kaip dvasinę tuštumą skatinančią sistemą, propagavo paprastą gyvenimą, komunas ir dalijimąsi. Hipių judėjimas Vakaruose buvo kairuoliškas, marksistinis. Tai buvo persisotinusių vaikų maištas, kurie nenorėjo „rengtis taip, kaip jų tėvai“, nenorėjo kostiumo, kaklaraiščio ir rutininės darbo dienos.
Būtent dėl to Vakarų hipiai pabrėžtinai nešiojo darbininkišką aprangą – džinsus, kurie atsirado kaip pigus darbo drabužis. Tai buvo šiurkštaus storo audinio kelnės, skirtos geležinkelio tiesėjams ir ūkio darbininkams. Proletariškas drabužis tiesiogine prasme: kelnės tam, kuris neturi pinigų švaistytis rūbams. Iki vėlyvojo pokario laikų nė vienas save gerbiantis viduriniosios klasės amerikietis džinsų nebūtų dėvėjęs miesto gatvėje.
O štai Sovietų Sąjungoje hipis labiausiai už viską troško nusipirkti kelnes, kurios sovietijoje kainavo beprotiškai brangiai. Nes tai buvo aukštesnio statuso ir aukštesnės mados dalykas. Ir aš sovietmečiu turėjau skaisčiai mėlynus džinsus, kuriems taupiau labai ilgai ir labai džiaugiausi tuo geresnio gyvenimo atributu.
Sovietų sąjungoje jaunimas gyveno visiškai kitoje tikrovėje. Ten trūko visko – nuo tualetinio popieriaus iki padorių batų. Ir kai į tą nepriteklių visuomenę per užsienio radijo laidas, per retus užsieniečių vizitus, per jūrininkų ir sportininkų parvežtus blizgančius žurnalus, per Vakarietiškų filmų fragmentus pradėjo sunktis spalvingi hipių vaizdiniai, sovietų jaunimas juos perskaitė visai kitaip, negu jie buvo sumanyti. Jiems tai buvo kitokio – gausos ir įvairovės bei spalvų pasaulio vaizdinys.
Čia glūdi esminis paradoksas: vienas ir tas pats reiškinys vienoje sistemoje griovė tradicines Vakarų civilizacijos vertybes, o kitoje – maitino tų pačių Vakarietiškų vertybių troškulį. Prie perimtos estetikos sovietijoje buvo pridėta sava prasmė.
Sovietinė kasdienybė buvo niūri pilkuma, paversta valstybine politika. Vienodi paltai, vienodi kostiumai, vienodo kirpimo šukuosenos, vienoda parduotuvių lentynų tuštuma. Ilgi plaukai, skaisčiai mėlyni džinsai, spalvingi marškiniai, akiniai su apvaliais stiklais – visa tai į tą pilkumą krito kaip saulės spinduliai. Sovietų jaunuolis, pamatęs hipio nuotrauką jūreivių parvežtame užsienietiškame žurnale, matė ne filosofiją. Jis matė spalvas ir pulsuojantį gyvenimą. O spalva badaujančiai sielai yra galingesnis argumentas nei bet koks manifestas.
„The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“ spalvoti ir gyvybingi vinilinių plokštelių vokai buvo mažas maištas prieš sovietijos pilkumą. Ne prieš vartotojiškumą, kurio Sovietų sąjungoje ir nebuvo, o prieš komjaunuoliškas dainas, prieš partijos patvirtintą komunistinę kultūrą. Muzika buvo vartai į tą geresnį pasaulį, o hipiai paskirti vartininkais.
„Peace“, „love“, „freedom“ – šie žodžiai sovietų jaunuoliui nereiškė to paties, kaip amerikiečiui. Jie reiškė paprastesnį dalyką: galimybę pačiam spręsti, ką dėvėti, ką klausyti, su kuo draugauti. Tai nebuvo laisvės siekimas nuo kapitalistinės sistemos, kaip vakariečiams. Tai buvo laisvės siekis nuo komjaunimo sekretoriaus, nuo budinčio draugovininko, nuo universiteto dėstytojo, reikalaujančio nusikirpti plaukus žemiau ausų.
Sovietų jaunimas neskaitė Herberto Markūzės, neklausė jo paskaitų. Neanalizavo „Naujosios kairės“ filosofinių traktatų. Nediskutavo apie kapitalistinės visuomenės susvetimėjimo problematiką. Jie tiesiog norėjo gyventi kitaip. Rengtis kitaip. Klausytis kitokios muzikos. Atrodyti kitaip. Išgirdęs vakarietiškųjų hipių godas dėl kapitalizmo bėdų, sovietinis hipis būtų pasakęs: jūsų problemos mums būtų tikra laimė. Jaunas žmogus, norėdamas užsivilkti tuos pačius džinsus, kurie Vakaruose buvo pigumo ir protesto prieš prabangą simbolis, turėjo atiduoti visą mėnesinį atlyginimą, nors tikrai pigių vietinės gamybos kelnių net ir sovietinėse parduotuvėse netrūko.
Ir atiduodavo. Nes tie džinsai reiškė viską. Reiškė, kad žmogus yra kitoks. Reiškė, kad jis yra apsukrus, kad turi ryšių, drąsos ir turi skonį. Ir gali už tai susimokėti. Reiškė, kad jis nori gatvėje patraukti praeivių žvilgsnius. Tai buvo statusas, prabanga ir maištas vienu metu – trys dalykai, kuriuos sovietų sistema stengėsi visais būdais eliminuoti.
Vakaruose hipis metė darbą ir išvyko į komuną. Sovietuose „hipis“ dirbo geležinkelio stotyje kroviku, kad už poros mėnesių algą galėtų nusipirkti džinsus, „kedus“ ir marškinėlius su grupės „The Doors“ simbolika. Vakaruose hipis atmetė buržuazinę sistemą, o sovietų hipis jos troško.
Kadangi sovietų šalies hipiai protestavo prieš esamą sistemą, komunistinė valdžia klausimą sprendė paprastai – areštuodavo, nukirpdavo plaukus, įtraukdavo į psichiatrinių ligoninių įskaitą. Bet vis dėlto tai tęsėsi. Mados bangą sustabdyti buvo neįmanoma, nes jos šaknys buvo ne išsiugdytame politiniame sąmoningume, o instinktyviame jauno žmogaus troškime gyventi pilnavertį spalvingą gyvenimą.
Tai buvo du judėjimai su panašia protesto simbolika, tačiau einantys priešingomis kryptimis. Vakarų hipis bėgo nuo gausos. Sovietų „hipis“ bėgo link gausos. Vienas niekino „sistemos“ dovanas, kitas troško bent kartą gyvenime jas paliesti.
Sovietų valdžia puikiai suprato skirtumą tarp Vakarų hipių ir savo šalies hipių. Vakarų hipius oficialioji Maskvos spauda vadindavo „progresyvia jaunimo dalimi, protestuojančia prieš imperialistinį karą ir kapitalistinę priespaudą“. Juos remdavo ir kviesdavo į „taikos festivalius“. Sovietai finansiškai ir informaciniais kanalais rėmė tuos judėjimus, kurie silpnino Vakarų visuomenes. Tame ir buvo sovietų interesas.
O savo šalyje panašius ilgaplaukius laikė „socialiai pavojingu elementu“, „parazituojančiu jaunimu“, „antitarybiniais chuliganais“. Sovietai rėmė tai, kas silpnina priešą. Kaip sakė Kinijos komunistų vadas Deng Siaopingas, nesvarbu, kokios spalvos yra katė, svarbu, kad peles gaudytų. Jei jaunimo protestai susilpnina Amerikos visuomenę, tai tas jaunimas yra pažangūs kovotojai. Jei jaunimo protestai susilpnina Sovietų sąjungos režimą, tai jie chuliganai, veltėdžiai ir psichiniai ligoniai, kuriems reikia priverstinio gydymo.
Visgi hipių judėjimas Sovietų sąjungoje paliko net gilesnį pėdsaką, nei kai kurios rimtos disidentų iniciatyvos. Kodėl? Todėl, kad disidentų buvo mažai, o Vakarietišką muziką klausančio ir džinsais besižavinčio jaunimo – milijonai. Hipių estetika sugebėjo padaryti tai, ko nesugebėjo nei Solženicyno knygos, nei „Laisvės radijo“ laidos – perkėlė antisovietines nuotaikas iš disidentų intelektualų sluoksnio į masinę kultūrą.
Kiekvienas sovietų jaunuolis, perrašinėjantis „Deep Purple“ vinilą į magnetofono juostą, jau buvo pusiau praradęs savo sovietinę tapatybę. Kiekvienas, apsivilkęs tikrus amerikietiškus džinsus, jau žinojo, kad Maskva meluoja, kai sako, kad „pas mus geriau“, o Vakarų kapitalizmas „pūva“.
Šitos pamokos ilgainiui kaupėsi. Ir kai devintojo dešimtmečio pabaigoje sovietų sistema pradėjo byrėti, į gatves ir išėjo būtent tas jaunimas, kuris buvo užaugęs prie „Led Zeppelin“ ir mokėjęs beprotiškus pinigus už džinsus.
Tai nereiškia, kad hipių judėjimas savaime buvo kažkoks doros šaltinis – jis tokiu nebuvo. Atnešė ir narkotikų vartojimą, ir seksualinį palaidumą, šeimų irimą, kurio pasekmes matome ir dabar. Bet Sovietų Sąjungos kontekste jis atliko netikėtą funkciją: pramušė pilkumos sieną. Ir pro tą skylę pralindo daug daugiau dalykų – ne tik džinsai ir muzika.
Valdas Sutkus šiandienos runkeliams „patriotiškai parietė”- ” Ilgaplaukis vaikinas niūrioje Maskvos ar Vilniaus gatvėje su mėlynais „Wrangler“ džinsais. Šis įvaizdis sovietų jaunuoliui reiškė daugiau, nei visi disidentų raštai kartu sudėjus…Sovietų sąjungoje jaunimas gyveno visiškai kitoje tikrovėje. Ten trūko visko – nuo tualetinio popieriaus iki padorių batų… Sovietinė kasdienybė buvo niūri pilkuma, paversta valstybine politika. Vienodi paltai, vienodi kostiumai, vienodo kirpimo šukuosenos, vienoda parduotuvių lentynų tuštuma…”…
Belieka konstatuoti, kad Sutkus savo jaunystę praleido sunkiai įsivaizduojamoje tarybinių laikų atsilikusio kolūkio kaimo „skylėje”, arba „šauniais” Gorbačiovinės perestroijkos laikais…
Galiu Sutkui ir kitiems tarybinių laikų jaunimo „sunkaus gyvenimo žinovams” papasakoti vieną kitą savo „sunkios jaunystės” gyvenimo Brežnevinio „sąstingio” laikais jaunystės epizodą.. Dar besimokant vidurinėje mokykloje, atsiradus super puper „nailonui”, sunkiau paprastus darbus dirbantys ir geresnius atlyginimus gaunantys draugo tėvai mano draugui dar 1968-1969 nupirko importinius vengriškus ar lenkiškus.. „nailoninius” marškinius, pasirodžiusias importines platėjančias (dar ne kliošines) soc. šalyje pasiūtas kelnes, jugoslaviškus „besitrinančius” madingus batus- valant, blizginant batus, batai įgaudavo ne tik blizgesį, bet ir, priklausomai nuo batų „kompozicijos”, rausvų arba gelsvų atspalvių dėmes.. Padirbėjęs per mokyklos vasaros atostogas, už uždirbtus pinigus, keletą dešimčių rublių galėjai nusipirkti vengriškus džinsus „Miltons”…Tarybiniais laikais eiliniai žmonės ne tik miestuose, bet ir gyvenantys kaimų glūdumoje, tualetinio popieriaus nepasigedo, nes visi buvo skatinami ir beveik visi užsisakinėjo laikraščius, kurių namuose susikaupdavo daugiau nei reikia.. Todėl net ir į prekybą „išmetus deficitą”, kapeikinį tualetinį popierių, eiliniai darbo žmonės į tokį „deficitą”, kaip taisyklė, nė nežvilgteldavo, nes „nematė reikalo išmesti” bereikalingai savo rublį ..
Labiausiai „vakarietiškame” tarybinės Lietuvos mieste Kaune, net ir tie, kurie neturėjo užsienyje giminių, negaudavo iš ten siuntinių, 1970 galėjo nusipirkti vakarietiškų originalių džinsų, kitų super puper vakarietiškų dalykų Kauno Žaliakalnio turguje.. Studentai ir jaunimas visiškai nesidomėjo politika, augino ilgus plaukus, žiūrėjo kaip pagal galimybes „madingiau” apsirengti.. Studentai pavydėjo dirbantiems bendraamžiams, nes jie buvo prieš egzaminų sesijas plaukus nusikirpti, kai turėjo pinigų, prieš šokius eidavo išgerti alaus.., grojo gitaromis…
1980 metais galėjai „univermage” nusipirkti gerą suomišką kostiumą, kuris kainavo, nepamenu, 200 ar 210 rublių, kurių pirkti nelabai kas „grūdosi”, nes buvo „per brangūs”, „Baltikos” žieminį paltą, priklausomai nuo apykaklės „karakulio ar norkos” už 240 270 rub. ir t.t. Taip kad tarybiniais laikais žmonės rengėsi įvairiai, priklausomai nuo turėjimo ir „negailėjimo” savo pinigų… Ko ir kiek tarybiniais laikais žmonės suvalgydavo, kai buvo parduotuvės „tuščios”…, geriausiai demonstruoja statistiniai duomenys.. Neminėsiu kiek ir ko galėjo žmonės nusipirkti miestų ir rajonų turguose…, kokių „deficitų”, žmonės važiuodavo nusipirkti į Kauno Žaliakalnio turgų…
Skaičiau, kad hipių subkultūrą palaipsniui ( Lietuvoje kaita prasidėjo maždaug nuo 1976 m.) pakeitė pankų ( punk) subkultūra, kuri Vakaruose protestavo prieš tų pačių buvusių hipių subkultūros komercializaciją, kai muzikos įrašų pardavimų skaičus ar kritikų atsiliepimai lėmė muzikos „gerumą”, prieš roko muzikos esmės praradimą. Pankų muzika- Sex Pistols, The Clash, Joy Division vėl grįžo prie trankios bet paprastos muzikos be jokių įmantrybių bet su griežtais ar beveik „necenzūriniais” tekstais. Jų ištakos glūdėjo senajame rokenrole ( pav. The Clash muzika šiek tiek primena energingo skambesio Elvis Presley atliekamą ‘Hound Dog’ ir pan.) , ‘garažiniame roke’ ( pav. grupės Sonics 1966 m. ‘Cinderela’) taip pat vėlesnė MC-5 roko muzika ) . Pas mus pankų judėjimas , kaip ir hipių, kuris išsikvėpė, buvo apie asmens saviraiškos laisvę- atrodyti ,kaip nori (plaukų skiauterės, žiedai nosyje ir kt,) ,viešai kalbėti , ką nori, apie protestą prieš bet kokius valdžios primetamus suvaržymus, prieš oficialiąją kultūrą.
Ar be Anglų kalbos kitų kalbų Europoje jau nėr? Aš net sov. kariuomenėje per „Utreniaja počtą” muzikinę programą mieliau Dalidos dainelę apie Mamą klausydavau ir įsmigdavo ji į sielą giliau nei Blogio imperijos sąjungininkių blevizgos „nupušušiems” piemenims, mokslo pirmūnams, išvengusiems prievartinės tarnybos okupacinėje kariuomenėje, ir Komsomolo aktyvistams, kurių sūneliai ir anūkai dabar mus be gailesčio drapalina, pvz., jo didenybė Švarkelis – LR Seimo buvęs prezidentas ir Ministrų kabineto taip pat prezidentas, Garliavos siaubūnas, ir mums gerai į kailį davėjas.
Neįsižeiskit, bet ,tikriausiai gražios, Dalida dainos man atrodė senamadiškos ir saldžios. O štai Ozzy Osbourne, Paulo Rodgerso, Bobo Segerio, Peterio Frencho, Mike Harrisono, Rodo Stewarto (kai dar muzikavo su Jeffu Becku) dainavimas buvo visiškai kitoks, uždegantis,kartais pereinantis į riksmą, bent man kartais primenantis elektrinio pjūklo skambesį,susiliedavo su elektrinių gitarų spengimu ir būgnų smūgiais. Kūnas eidavo pagaugais, pasigarsinus magnetofoną iki galo.
Matot, kaip čia pasakius aiškiau, kad ir su dviem aukštaisiais suprastų. Vieni artistai yra privilegijuoti karo nugalėtojų statytiniai, o kiti pasakę tiesą apie XX amžių ir Antrąjį pasaulinį, kas ten prie ko ir dėl ko buvo ir yra. Priežastys, kilmė, pasekmės ir dokumentai. Viena iš tokių buvo Dalida, kuri ne tik patyrė to karo nemalonumus per savo tėvą, bet ir puikiai žinojo per savo ypatingus draugus, Miteraną ir paskutinius Berlyno gynėjus, kas prie ko ir dėl ko, kas buvo, yra ir bus. Tai labai įdomi asmenybė ne tik pagal dainavimo meną, muziką ir pan. Va kodėl jos nemėgsta dezi LRT, nes ji ne karo nugalėtojų pusėje buvo. Ji formavo mano ne tik meninę, bet politinę-istorinę pasaulėžiūrą – pasaulėjautą. Tai va, o kai Jūsų kūnas pagaugais eidavo, pasigarsinus magnetofoną iki galo, galva tuo metu prarasdavo budrumą ir taip karo nugalėtojai patį hipnotizuodavo. Jei ne Jus – tai kitus jau tikrai, ką mes šiandien ir matome kokie mūsų rinkėjai ir kas jų galvose bei ką jie renką į valdžią, kam atidavė tautos turtą, ūkį, mokslą ir technologijas kartu su menu ir literatūra. Mus jėga privertė pasirinkti saviapgaulę pagal E.Bernays‘o mokslą ir pan., kitaip esi niekas – tupi marginalizuotu užribyje. Ilga kalba, vienu sakiniu nenusakysi.
O Blogio imperijos sąjungininkių ir gelbėtojų imperijose kas buvo – prekyba su blogiu pilnu tempu, anot šito rus. žargono? Ką mano mūsų Lietuvių kalbos meistras šiuo klausimu?
„nešiojo darbininkišką aprangą“
Rusicizmas „nosili“. Lietuviškai būtų „dėvėjo“, o nešioti tą aprangą lietuviškai galima, pavyzdžiui, į skalbyklą.
„galėtų nusipirkti džinsus, „kedus“…“
Šiuo atveju kabutės visai tiko. Postsovietinėse kalbose žodis „kedai“ kilęs iš rusų kalbos „kedy“, o joje iš konkretaus amerikiečių prekės ženklo „Keds“ (beje, senesnio už pačią sovietų sąjungą).
„gyventi pilnavertį (…) gyvenimą“
Polnocennuju. Paviršutiniškas kalbainių siūlymas būtų „visavertį“, bet iš dar reikėtų pagalvoti, kaip tai geriau lietuviškai pasakyti.
„Tame ir buvo sovietų interesas“
V tom. Lietuviškai būtų tiesiog „toks“ ar „tai“.
„Visgi“
Vsio že. Lietuviškai būtų „vis dėlto“.
„jis tokiu nebuvo“
Rusiškas linksnio vartojimas „on takim nie byl“. Lietuviškai būtų „jis toks nebuvo“.