Valdas Sutkus. Puikus naujasis pasaulis. Pats sau kompozitorius, pats sau dainininkas

Žmonės klausėsi grupės, kurios nebuvo

Velvet Sundown vardas nuskambėjo kaip tikra sensacija. Niekam nežinomi muzikantai per kelias savaites šovė į viršų „Spotify“ grojaraščiuose, jų kūrinius klausė daugiau, nei milijonas žmonių per mėnesį. Atrodė kaip klasikinė roko grupė – tik šį kartą joje nebuvo nei gitaristo, nei būgnininko, nei dainininko. Visi balsai, visi instrumentai ir net tariami grupės narių atvaizdai buvo sugeneruoti dirbtinio intelekto. Žmonės klausėsi grupės, kurios nebuvo.

Kultūrinis lūžis

Tai veikia ne tik kaip kažkokia naujovė, bet ir panašu į kultūrinį lūžį. Pasirodo, nebereikia jokių gyvų muzikantų, kad sukurtum dainas, kurios pasiektų milijonus. Velvet Sundown – įrodymas, kad algoritmas gali užpildyti sceną taip pat efektyviai, kaip žmogus. O jei jau ši grupė gali egzistuoti tik kompiuteryje, tai kodėl gi kiekvienas muzikos klausytojas negalėtų tapti sau pačiam kompozitoriumi ir dainininku, nepaisant to, kad nei balso neturi, nei jokiu muzikos instrumentu groti nemoka. Artėja savaitgalis, suplanavote su draugais vakarėlį. Sėdate prie kompiuterio ir dėliojatės sau muzikos sąrašą: kažkiek disco muzikos šokiams, kažkiek lėtų baladžių, gal kažkam norėsis ir sunkiojo roko – prašom. Tada duodate užduotį dirbtiniam intelektui ir turite valandos, dviejų ar trijų – kiek tik norite – muzikinę programą. Pakanka kelių eilučių: „noriu disco dainos apie vasaros naktį“ – ir kompiuteris sugeneruoja kūrinį. Galima pasirinkti balsą: moterišką ar vyrišką, gilų ar lengvą, melancholišką ar linksmą. Turite baladę ar šokių hitą, ar repą. Tai kainuoja kelis eurus ar net ir visai nieko. Programėlės „Suno“, „Riffusion“, „Magenta“ ar „Kits.AI“ atstoja visą orkestrą, prodiuserių komandą ir įrašų studiją viename. Muzikos žanrus ir sritis ribos tik vaizduotė. Tikriausiai atsiras net asmeninės lopšinės vaikams, sugeneruotos tėvų balsais.

Kaip išskirti, kas yra menas, o kas tik imitacija?

Ši mintis nebe fantastika. Muzikos kūrimas šiandien jau pamažu virsta techniniu-buitiniu veiksmu, tokiu pat paprastu kaip pasidaryti nuotrauką telefonu. Kaip XIX amžiuje fotografija atėmė iš dailininkų monopolį vaizduoti pasaulį, taip dabar dirbtinis intelektas atima iš profesionalių muzikantų privilegiją vieninteliams valdyti melodiją. Anksčiau portretą galėjo nutapyti tik dailininkas, dabar kiekvienas nusifotografuoja pats. Anksčiau dainą galėjo įrašyti tik atlikėjas, dabar kiekvienas ją susikurs pats. Fotografija nesunaikino meno, tačiau pavertė vaizdų fiksavimą buitine kasdienybe. Tas pats laukia ir muzikos.

Žmogus tampa per brangus

Bet kartu tai reiškia ir triukšmo jūrą. Jei kiekvienas turės savo kompiuteriu susikurtą albumą, kaip išskirti, kas yra menas, o kas tik imitacija? Ekonomika kalba ne tradicinių muzikantų naudai. Tradicinė grupė turi investuoti metų metus savo laiko ir pastangų į kompozicijų kūrimą, vokalo tobulinimą. Atskira sąnaudų sritis: muzikos instrumentai ir garso įranga, įrašų studijos, apranga, koncertai. Dirbtinio intelekto projektui pakanka nebrangios keleto kompiuterinių programų prenumeratos. Velvet Sundown sugebėjo pasiekti milijoną klausytojų ir generuoti pajamas, kuriomis anksčiau galėjo didžiuotis tik daug investavusios realios grupės, o, tuo tarpu, jų išlaidos buvo artimos nuliui. Spotify moka visiems vienodai – už vieną perklausą tiek pat gauna ir Metallica, ir dirbtinio intelekto algoritmas. Tik Metallica turi išlaikyti didžiulę žmonių komandą, o algoritmui užtenka serverio. Nelygi kova, kurioje žmogus tampa per brangus.

Dvi kryptys

Galbūt ateityje žmonės, pavargę nuo sintetinių balsų, visgi norės išgirsti tikrą žmogaus kvėpavimą, natūralų balsą su klaidomis, užkimimą – viską, kas primena, kad priešais juos žmogus, o ne mašina. Tačiau jaunoji karta, auganti su dirbtinio intelekto sugeneruotomis dainomis, gali nebesuprasti, kas yra „tikras balsas“. Jie gali priprasti prie techniškai tobulo, sterilaus skambesio. Ir kai išgirs gyvą atlikėją, jiems tai gal atrodys kaip klaida, o ne grožis. Tai būtų didžiausias kultūrinis nuostolis – prarasti gebėjimą atskirti gyvą žmogų nuo algoritmų miražo.

Muzika šiandien stovi ant slenksčio. Viena kryptis – be galo patogus, pigiai ir greitai pagaminamas produktas. Kiekvienas galės tapti kompozitoriumi su savo kompiuteriu taip, kaip kiekvienas yra fotografas su savo telefonu. Kita kryptis – autentiškumo paieška, tikro balso troškimas, noras išgirsti ne dirbtinio intelekto sugeneruotą, o žmogaus išgyventą dainą. Velvet Sundown – tik pradžia. Po jų ateis šimtai panašių projektų. Kova jau prasidėjo.