Puikus naujasis pasaulis
Puikus naujasis pasaulis – šie žodžiai pirmąkart nuskambėjo iš Šekspyro pjesės „Audra“ veikėjos Mirandos lūpų. Mergina, visą gyvenimą praleidusi vienumoje nuošalioje saloje, išvydusi žmonių minią sušunka: „O puikus naujasis pasaulis, kuriame tokie žmonės gyvena!“ Tai ne ironija, ne sarkazmas, o tikras vaikiškas džiaugsmas. Miranda mato tik paviršių – gražius rūbus, orią laikyseną. Ji tiki žmonių didybe vien dėl to, kad tai nauja patirtis. Tuo tarpu pjesės skaitytojas žino, kad „puikusis pasaulis“ pilnas godumo, klastos ir intrigų. Miranda tiki žmogumi, ji žavisi pačiu faktu, kad pasaulyje yra daug įvairių žmonių. Ji dar nežino, kad tie žmonės gali būti ne tik geri ir kilnūs, bet ir menki, klastingi ar pavojingi.
Visuomenė pati save įkalina
Po kelių šimtmečių Aldousas Huxley tuos pačius žodžius pavertė grotesku. Jo romane „Puikus naujasis pasaulis“ žmonės jau nebegimsta – jie gaminami fabrikuose. Šeima, meilė, tikėjimas – ištrinti. Laisvės troškimas nuslopintas pigiais malonumais, pramogų triukšmu ir narkotiku „soma“. Šis preparatas vartojamas viskam – nerimui, nuoboduliui, liūdesiui malšinti. Išgėrei tabletę ir viskas: apima saldi ramybė, lengva euforija, malonūs sapnai. Jokio skausmo, jokios kančios, jokio nerimo. Bet ir jokios laisvės. Huxley romane „soma“ yra daugiau nei vaistas. Tai simbolis dirbtinio džiaugsmo, kuris pakeičia tikrą būtį. Tai priemonė išvengti skausmo, bet kartu ir priemonė atsiriboti nuo tikro gyvenimo. Laisvas žmogus kuria, ieško, klysta, kenčia, džiaugiasi ir tik taip atranda tiesą bei prasmę. O „soma“ ištrina viską – žmogus tampa ramus, bukai patenkintas ir nustoja kelti klausimus. Tokia visuomenė pati save įkalina: išmaino laisvę į tuščią komfortą, o tikrą džiaugsmą į pigias imitacijas.
Huxley parašė savo romaną 1932 metais. Europa dar neatsigavusi po Pirmojo pasaulinio karo. Senosios santvarkos sugriuvo, žmonės ieško naujų atramos taškų. Vieni patikėjo komunizmo pažadais Sovietų Sąjungoje, kiti pasidavė fašizmo ar nacionalsocializmo vilionėms. Visi jie žadėjo tą patį – „naują žmogų“ ir „naują pasaulį“. Tuo metu sparčiai kilo technikos pažanga. Fordo fabrikų konvejeriai keitė gamybą, masinė kultūra užtvindė kasdienybę, radijas ir Holivudas darė žmogų priklausomą nuo pramogų. Tai buvo Didžiosios depresijos metai, kai milijonai amerikiečių neturėjo darbo, bet kino teatrai buvo pilni, juose lankėsi milijonai žiūrovų. Eugenikos idėjos buvo laikomos rimtu mokslu: universitetuose ir parlamentuose svarstyta, kaip „pagerinti žmoniją“. Atrodė, kad socialinė inžinerija, mokslas ir technika gali ne tik palengvinti gyvenimą, bet ir perkurti patį žmogų – padaryti žmogų laimingu. Štai tokioje aplinkoje gimė Huxley vizija. Jis matė, kaip žmonės, užuot branginę laisvę, lengvai ją išmaino į patogumą ir pažadą, kad „bus geriau“. Jis matė, kaip visuomenę galima užmigdyti pigiais malonumais ir lozungais.
Ar mes toli nuo tokio pasaulio? Ar ši vizija tebėra aktuali?
Huxley perspėjimas nepaseno: didžioji grėsmė ateina ne iš atviros tironijos, o iš savanoriško vergavimo. Ar mes toli nuo tokio pasaulio? Ar ši vizija tebėra aktuali? Labiau, negu norėtume pripažinti. Mūsų dienomis priemonės kitos, bet pagunda išliko ta pati. Dirbtinis intelektas žada už mus dirbti, genų inžinerija – išgydyti ligas, socialiniai tinklai – sujungti žmones, influenceriai – išmokyti „teisingai“ gyventi. Bet kartu tai tampa naująja „soma“. Šiandien „soma“ reiškia ne vien pramogas, bet ir ideologiją. Mums sakoma, kad nėra prigimties, kad lytis – tik pasirinkimas, kurį galima keisti pagal nuotaiką ar madą. Vaikams jau mokykloje aiškinama, kad šeima nebūtina, o tėtis ir mama – tik dirbtinai sukurti pasenę socialiniai vaidmenys. Žmonės kuria dirbtines tapatybes, gyvena avatarų ir filtrų pasaulyje, kur viskas perdaryta gražiau, negu yra tikrovėje. Skirtumai tarp lyčių, tautų, rasių ar kultūrų sąmoningai paneigiami – viskas suplakama į vieną masę, nes taip, esą, patogiau ir progresyviau. Nes juk įvairovė, lygybė, įtrauktis ir viskas ten.
Technologijos ir ideologijos pačios savaime nėra nei blogis, nei gėris. Jos gali būti pažangos įrankiu, tačiau pavojus prasideda tada, kai jomis aklai patikime, kai užmirštame, kad žmogus yra daug daugiau, nei kažkokia laisvai programuojama duomenų matrica, kad laimė – daugiau, nei dirbtinai sukelta cheminė reakcija, ir kad prasmė – daugiau nei kažkieno užprogramuotas algoritmas. Atsvara technologinei pagundai ir dirbtiniams socialiniams konstruktams yra tai, kas nesikeičia šimtmečiais: šeima, tikėjimas, bendruomenė, kultūros tradicija. Tai pamatai, kurie išlaikė žmoniją per visus istorijos virsmus, ir tik jie gali neleisti žmogui pasimesti tarp technologinių miražų.
Pažanga reikalinga tiek, kiek ji neužgožia tapatybės ir prasmės. Technologijos šiandien – jėga, keičianti mūsų gyvenimą. Nuo Mirandos naivaus susižavėjimo, per Huxley šaltą ironiją – iki šiandienos klausimo: ar sugebėsime nepamesti būties prasmės? Ar išsaugosime laisvę, orumą ir sielą? Ar, priešingai, patenkinti džiaugsimės grandinėmis, kurias patys sau užsidedame?
„Puikus naujasis pasaulis“ pravėrė duris. Galime įžengti į jį kaip kūrėjai arba kaip tylūs statistai savo pačių susikurtame nelaisvės teatre.“
Jei šis šimtmetis žmonijai paskutinis, tai ne taip svarbu kaip žmonija jį užbaigs. O jei ateitis dar ilga, tai kodėl nepabandyti to kas dar neišbandyta? Padarysime klaidų – tai paskui iš jų ir pasimokysime. Ko jau ko, o žmonių eksperimentams netrūksta. Huxley laikais buvo 2 mlrd, dabar 8. Tik įsivaizduokime juos visus tiesos paieškomis susirūpinusiais labiau kaip kasdienio gyvenimo pasigerinimu. Išprotėtų juk , nė soma nepadėtų.