Tais senais, dar nelabai gerais, bet jau labai optimistiniais laikais, kai prieš tris dešimtmečius sovietų sistema žlugo, atrodė, jog su marksizmu baigta visiems laikams. Tačiau jau kurį laiką vėl matome marksizmo atgimimą. Anot senelio Markso, vėl „komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą“. Todėl prasminga pažvelgti, kaip nuo Markso utopijos Vakarų pasaulis atėjo iki šiandienos dvasinės tuštumos, kur žmogus paliekamas be šaknų, be pareigos, be Dievo ir be aiškios gyvenimo prasmės. Tam bus skirtas rašinių ciklas apie marksizmo raidą. Tai bus kelionė per idėjas, kurios pradžioje žadėjo rojų žemėje, o pabaigoje paliko žmogų su chaosu galvoje.
Pradėsime ten, kur Marksas su Engelsu pasiūlė naują tikėjimą be Dievo, o su pažadu, kad neteisybę ir skurdą išspręs ne žmogaus sąžinė, bet nauji socialiniai konstruktai.
Tada parodysime, kaip ta nauja religija Lenino rankose tapo technologija: partija kaip mašina, valstybė kaip kumštis, teroras kaip metodas, o „šviesi žmonijos ateitis“ – kaip pretekstas žmones valdyti.
Iš bolševikų Rusijos vėl grįšime į Vakarus, kur italų komunistas Gramsci suprato paprastą dalyką: jei nori nugalėti visam laikui, reikia laimėti mokyklą, perimti laikraščius, užvaldyti universitetus ir kontroliuoti kalbą – ir visuomenė ilgainiui pati pradės kartoti, tai kas jai įdiegta.
Frankfurto mokykla šią kryptį pagilins: revoliucija persirengs psichologijos rūbu, tradicija bus paskelbta liga, šeima – įtartina institucija, o „išlaisvinimas“ – amžinu ardymu.
1968-ieji atneš ne tik triukšmą, plakatus, roko festivalius, bet ir naują moralę, kur ribos tampa „priespauda“, o pareiga kelia pašaipą, ir būtent tada Vakarų kultūra pradedama perrašinėti kaip naujas vadovėlis.
Postmodernizmas užgesins tiesos šviesą: faktai bus paversti „interpretacijomis“, o ginčas – nebe apie tai, kas teisinga, o apie tai, kaip reikia teisingai kalbėti.
Toliau matysime, kaip ši marksistinė ideologija išplinta kaip korporatyvinė kalba apie „lygybę“, „įvairovę“ ir „įtrauktį“, kuri dažnai reiškia paprastą dalyką: valdžią per standartus ir bausmes. Matysime, kaip demokratija nusilpsta, kai biurokratai ir politikai pradeda pirkti lojalumą, laisvą pilietį paverčiant valstybės klientu. Galiausiai pasvarstysime, kaip Vakarų krikščioniškai civilizacijai atgauti sielą ir protą.
I dalis
Marksas ir Engelsas: revoliucijos teologija (1840–1883 m.)
Karlas Marksas niekada nedirbo fabrike. Niekada nestovėjo prie staklių, niekada nekvėpavo anglies dulkėmis. Jis buvo advokato sūnus, laisvas publicistas be nuolatinio uždarbio, daugiausiai gyvenęs iš turtingo bendražygio Friedricho Engelso pinigų. Būtent šis žmogus – nuolat skolingas, sėdintis Londono bibliotekoje ir rašantis apie proletariatą, pats nejudinęs nė piršto prie jokio realaus darbo – parašė tekstą, kuris pakeitė pasaulio politinį žemėlapį.
XIX amžiaus vidurio Europa buvo civilizaciniame lūžyje. Feodalinis pasaulis traukėsi, o garo mašinos, anglis ir geležis skelbė naują epochą. Į miestus plūdo darbininkai iš kaimo, kūrėsi nauja visuomenės klasė – proletariatas. Senasis tikėjimas silpo, pažangos kultas kilo. Šioje terpėje ir pasirodė Markso siūlymas: religijos vietą turi užimti ekonominė „išnaudojamųjų“ ir „išnaudotojų“ teorija su revoliucijos pažadu.
Marksas perėmė tuomet populiarią Hegelio teoriją – kad istorija yra dvasios raida per dialektinius prieštaravimus, bet perdirbo ją savaip. Pagal Marksą istorijos eigą lemia ne dvasia, o materija. Ne idėjos formuoja ekonomiką, o ekonomika formuoja idėjas. Posūkis buvo lemtingas: moralės ir religijos klausimai nuo šiol tapo išvestiniais „antstato“ elementais iš ekonominės „bazės“.
Marksas darė išvadą, kad kapitalizmas yra ne tiesiog netobula sistema, o sisteminė neteisybė, blogis pats savaime. Visą istoriją jis matė kaip klasių kovą: feodalizmas pagimdė buržuaziją, buržuazija – proletariatą, o šis galiausiai nušluos kapitalizmą. Tokia schema buvo ne tik ekonominė – ji buvo moralinė. Ji žadėjo išganymą per revoliuciją. Paprastai tariant: nori pakeisti moralę – pirma pakeisk ekonomiką. Visa kita – tik išorinė dekoracija.
Jo bendražygis Engelsas suteikė šiam projektui pinigų ir organizacinį stuburą. Kartu jie suformavo tai, ką galima vadinti revoliucijos teologija – sekuliarią, bet iš esmės religinio pobūdžio pasaulėžiūrą, kurioje išganymas siejamas ne su dorybe, o su klasių kova.
Naujoji „išrinktoji tauta“
1848 m. Marksas ir Engelsas paskelbė „Komunistų partijos manifestą“. Tekstas trumpas, tačiau sprogo kaip granata: privati nuosavybė turi būti išvis panaikinta, klasės – sunaikintos, o proletariatas tampa naująja „išrinktąja tauta“. Manifesto retorika priminė sekuliarią liturgiją – su savo tikslais, savo pažadėtąja žeme. Dokumentas suteikė judėjimui ne tik programą, bet ir emocinį užtaisą: pasaulį paaiškinantį pasakojimą su veiksmų programa.
Markso sukurta konstrukcija laikėsi ant trijų ramsčių. Pirmasis – istorinis materializmas: ekonominė „bazė“ nulemia ideologinį „antstatą“ – religiją, moralę, meną, teisę. Antrasis – dialektika: istorija vystosi per prieštaravimų kovą, kurioje sena forma žlunga gimstant naujai. Trečiasis – revoliucijos neišvengiamumas: kai kapitalizmo sistema pasieks prieštaravimų viršūnę, proletariatas perims valdžią. Šis modelis paliko menkai vietos laisvai valiai, asmeninei atsakomybei ar tradicijai. Gėris – „pažanga“, blogis – „reakcija“. Paprasta kaip gatvės plakatas.
Marksas prisidėjo prie Tarptautinės darbininkų asociacijos kūrimo. Organizacija bandė suvienyti skirtingas socialistines kryptis: marksistus, anarchistus, įvairius kitų atspalvių revoliucionierius. Ideologinių konfliktų nereikėjo ilgai laukti. Marksas atmetė anarchistų idėją, kad po revoliucijos valdžia turi išnykti tuoj pat. Jis tikėjo pereinamuoju etapu – „proletariato diktatūra“, kuri turi sutelkti galią ir panaikinti senąją visuomenės sanklodą.
„Proletariato diktatūra“ – skambus lozungas, kuris vėliau taps bolševizmo šerdimi, nes atvers duris centralizuotai partijai ir politiniam terorui, kaip „istorinei būtinybei“. Marksas pats galėjo ir nenumatyti visų pasekmių. Bet formulė buvo parašyta – ir ja pasinaudojo visi, kam reikėjo moralinio alibi prievartai.
Kapitalizmas – blogis, kurį privalu sunaikinti
Savo ekonominę teoriją Marksas išplėtojo veikale „Kapitalas“. Knyga aiškina, kaip darbo jėga sukuria pridėtinę vertę, kurią kapitalistas neva neteisėtai pasisavina. Nors dėstymas persmelktas ekonominių terminų, knygos tonas – moralinis: kapitalizmas vaizduojamas kaip struktūrinis blogis, kurį privalu sunaikinti. Vertės teorija skambėjo įtikinamai: prekės vertę lemia jai pagaminti sunaudotas darbo laikas, tačiau kapitalistas pagamintą prekę vėliau parduota už kainą, kurios tik dalį sumoka darbininkui, kaip atlyginimą, o skirtumas tampa pelnu. Tai yra darbininko „išnaudojimas“ ir tas „išnaudojimas“ – ne asmeninis žmonių tarpusavio santykis, o struktūrinis visos sistemos reiškinys.
Tačiau čia slėpėsi ir didžiausia spraga. Vertę juk kuria ne vien darbo laikas gamyboje. Ją taip pat kuria žinios, rizika, kapitalo kaina, išradimai, vadyba. Verslininkui, kuris rizikuoja savo turtu, kad įsteigtų įmonę, Markso teorijoje vietos nėra. Pagal Marksą jis tiesiog parazitas, nes prie staklių nestovi ir rūdos kasykloje kirtikliu nemosuoja. Kapitalas (investicijos į gamybą), Markso požiūriu, yra tik iš ankstesnio išnaudojimo etapo sukaupta „pridėtinė vertė“, kuri naudojama naujoje gamyboje. Todėl būtų teisinga, jei fabrikus perimtų tie, kas juose realiai dirba – darbininkai.
Formaliai būdamas antireliginis, marksizmas perėmė religijos struktūrą. Privačios nuosavybės atsiradimas – „nuopuolis“. Kapitalizmas – „pragaras“. Revoliucija – „atpirkimas“. Proletariatas – „išrinktoji tauta“. Istorijos dėsniai – apvaizda. Visa tai suteikė mesianistinį patosą ir moralinį radikalizmą: bet kokios priemonės neteisybei panaikinti yra pateisinamos. Markso santykis su Bažnyčia buvo priešiškas. Garsioji jo frazė „religija – opiumas liaudžiai“ paprastai cituojama be konteksto. Marksas nesakė, kad religija yra bereikšmė, jis pripažino, kad ji teikia paguodą skausmo akimirką. Bet čia pat pridūrė: ta paguoda užliūliuoja sąmonę, neleidžia suprasti tikrųjų kančios priežasčių. Todėl, pasak Markso, ją reikia panaikinti ir pakeisti „moksline“ versija.
Šeima – kaip ekonominės priklausomybės sistema
Friedrichas Engelsas buvo ne tik finansinis rėmėjas, bet ir Markso idėjų sistemintojas. Jo veikalai, ypač „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ išplėtė revoliucijos tikslą už ekonomikos ribų. Šeima apibūdinta kaip ekonominės priklausomybės sistema. Monogamija – kaip patriarchalinės galios įrankis. Išvada: proletariato išsilaisvinimas turi paliesti ir intymųjį gyvenimą, ir vaikų auklėjimą. Čia atsiranda kultūrinio marksizmo sėklos. Jeigu moralė – tik visuomeninės tvarkos antstatas, tai ją galima ir reikia keisti, pakeitus bazę. Šeima, lytis, auklėjimas – ne prigimtiniai dalykai, o priespaudos sistemos konstruktai, kuriuos galima ir reikia perkurti.
Svarbi Markso teorijos dalis – susvetimėjimo koncepcija. Jis teigė, kad kapitalistinė gamyba atskiria darbininką nuo jo kūrinio, tai yra nuo paties savęs ir nuo bendruomenės. Žmogus apibrėžiamas ne santykiu su Dievu ar tiesa, o santykiu su gamyba. Pasikeitus gamybos santykiams išnyks ir susvetimėjimas. Tai pasaulėžiūra, paverčianti dorybę ekonominės tvarkos išvestine. Jei esi geras – tai ne todėl, kad rinkaisi gėrį, o todėl, kad sistema taip sureguliavo. Jei esi blogas – ne tavo kaltė: sistema sugadino. Pažįstama logika? Ji šiandien valdo akademiją, teismus ir socialinę politiką Vakaruose.
„Istorinė būtinybė“ – moralinis skydas kiekvienam totalitariniam režimui
1871 m. pavasaris, Paryžius. Prancūzijai pralaimėjus karą, mieste įvyksta sukilimas. Komunarai perima valdžią, stoja prie barikadų. Dega aristokratų rūmai, dega Paryžiaus rotušė. Komunarai ima įkaitus – tarp jų Paryžiaus arkivyskupas Darboy, kuris buvo sušaudytas. Vyksta masinės žudynės. Marksas simpatizavo Komunai ir pateisino net žudynes, aiškindamas, kad istorija „brangiai moka už pažangą“. Ši logika – „kaina“, „istorinė būtinybė“ – vėliau taps moraliniu skydu kiekvienam totalitariniam režimui. Milijonai gyvybių – ne tragedija, o būtina investicija į šviesią ateitį. Tokia logika atveria pragaro vartus, bet buvo pavadinta „pažanga“.
Marksas polemizavo su vadinamaisiais utopiniais socialistais – Owenu, Fourier, Saint-Simonu. Šie veikėjai kūrė komunas ir bandė reformuoti visuomenę per švietimą ir filantropiją. Marksas juos vadino „smulkiais buržua“ – mat, trūko „mokslinio“ pagrindo ir beatodairiškos klasių kovos logikos. Žmones, kurie tuo metu realiai kūrė įstaigas darbininkams ir mokyklas jų vaikams, teoretikas iš bibliotekos išvadino reakcionieriais. Už tai, kad reformavo, užuot griovę. Ši polemika svarbi, nes parodo, jog marksizmas nuo pradžių nepripažino nuosaikių reformų ir moralinio ugdymo kaip tikro kelio. Jis rinkosi tik revoliucinį lūžį – turi įvykti radikalus perversmas, per dieną sugriaunantis viską, kas buvo prieš tai.
Kitas kertinis Markso tekstas – „Gotos programos kritika“. Marksas čia užsipuolė vokiečių socialistų bandymą suderinti įvairias kryptis. Jis kritikavo „teisingo pasiskirstymo“ teoriją ir pabrėžė, kad net ir principas „kiekvienam pagal darbą“ vis tiek išlaiko buržuazinį matą. Aukštesnėje – komunizmo fazėje, pasak jo, galiotų principas „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“. Ši formuluotė tapo vienu žaviausių utopijos šūkių, bet atvėrė ir praktinę dilemą: kas nustatys poreikius, kas matuos sugebėjimus, kokia institucija garantuos teisingą paskirstymą.
Markso ir Engelso tekstuose randame ir politinės organizacijos gaires. Partija turi būti intelektualinis avangardas, gebantis aiškinti istorinę kryptį masėms. Marksistai pasitiki „istorinio teisingumo“ monopolininkais – profesionaliais revoliucionieriais, kurie žino, kada ir kaip „paspartinti“ dialektiką. Taip gimsta paternalistinė, beveik ganytojiška partijos figūra. Ji perima moralinio autoriteto vaidmenį ir įteisina terorą „vardan istorijos“. Vėliau šią mintį iki kraštutinumo išplėtos Leninas. Bet sėkla buvo pasėta tuomet.
Esminiai skirtumai
Lyginant su krikščioniškąja pasaulėžiūra, skirtumai esminiai. Krikščionybė pripažįsta asmens orumą kaip Dievo dovaną – todėl neteisybė taisoma per atgailą, artimo meilę, dėmesį silpniausiajam, o valstybės galia ribota. Marksizme orumas priklauso nuo klasinės pozicijos, o teisingumas suvokiamas kaip visų asmenų rezultatų sulyginimas, pasiektas politine prievarta.
Krikščionybėje priemonės vertinamos moraliniu matu, net jei tikslas taurus. Marksizme tikslas vienareikšmiškai visada nusveria priemones, nes tikslas esąs „istorinis“. Tai pakerta dorovinį pamatą ir atveria kelią tiesiai į Gulagą.
Kodėl, nepaisant akivaizdžių spragų, marksizmas traukė protus?
Pirma – jis siūlė didingą istorijos schemą, paaiškinančią kančių priežastis ir žadančią laimingą pabaigą. Modernėjanti miestų visuomenė, prarandanti religinius ir bendruomeninius ryšius, troško aiškios naujos gyvenimo schemos kaip dykumoje atsidūręs žmogus vandens. Antra – jis suteikė moralinę licenciją pykčiui. Neapykanta nebėra yda, jei nukreipta į „išnaudotojus“. Trečia – organizacinis potencialas: internacionalai, programos, spauda, ideologijos rateliai. Ketvirta – jis veikė per universitetus ir mokyklas, palaipsniui skverbdamasis į intelektualų sluoksnį. Taip gimė naujas kultas, kurio ženklas – kūjis ir pjautuvas vietoj kryžiaus.
Marksas nematė bendruomenės smulkiosios ekonomikos – šeimos verslo, tarpusavio pagalbos, savanorystės, profesinių tinklų, kurie kuria tikrą solidarumą be prievartos. Jis nevertino privačios nuosavybės kaip atsakomybės ugdymo mokyklos: turėti reiškia rūpintis, kaupti, taupyti, perduoti. Panaikinus nuosavybę, dingsta šie motyvai, gimsta deficitai, o sistemą palaiko vien baimė.
Markso vienmatė ekonominė teorija nepaaiškina, kodėl kai kurios bendruomenės, turėdamos panašias materialines sąlygas, sugeba sukurti aukštą pasitikėjimo kultūrą, šeimos stabilumą ir verslumą – o kitos ne. Ji nepaaiškina, kodėl dorybės – pagarba įsipareigojimams, saikas, dosnumas – istoriškai siejosi su sėkmingomis institucijomis. Kitaip tariant: moralė nėra „antstatas“. Ji pati yra kurianti jėga.
Geopolitinė proga
Markso ir Engelso epochos pabaigoje doktrina atrodė pasirengusi žygiui. Idėjos susistemintos, organizacijos sukurtos, moralinė retorika parengta. Liko laukti geopolitinės progos. Ji atsirado Rusijoje, kur industrializacija vėlavo, valstybė buvo autokratinė, o inteligentija – revoliucinga. Ten marksizmas rado dirvą, leidusią teoriją paversti režimu.
Marksas ir Engelsas suteikė Vakarams galingą pagundą – tikėjimą, kad teisingumą galima greituoju būdu nukalti istorijos kalvės ugnyje, atmetus „senuosius prietarus“. Jie sukūrė doktriną, kur tiesa paverčiama politikos įrankiu. Ši doktrina neišnyko – tik laikui bėgant mutavo ir keitė išvaizdą. XX amžiaus pradžioje ją perėmė profesionalūs revoliucionieriai, kurių tikslas buvo nebe kritikuoti kapitalizmą, o užimti valdžią ir „pagreitinti“ istoriją.
Juos vedė Leninas. Bet tai bus jau kitas pasakojimas.
Puikus straipsnis, vadovėlinis. Turėtų būti privalomu skaitiniu gimnazistams ir „konservatorių” ir Laisvės partijos rinkėjams (ir šiaip visiems jaunesniems nei 30 metų). Tik jis apie klasikinį marksizmą (neigiantį privačią nuosavybę ir teigiantį revoliuciją). Kai tapo akivaizdu jis nepavyko, toliau išsigimė į kultūrinį (Frankfurto mokyklai jau daugiau nei šimtas metų).
” Klasikinio” marksizmo „žinove”, Marksas savo „marksizme” nuosavybių nei neigė, nei „teigė”… Jis, ” sėdėdamas” Londono bibliotekose su vokišku pedantizmu studijavo informaciją apie neseniai „gimusį” kapitalizmą.., ir darė sekančias „marksistines” išvadas – ” nuolatinių krizių lydimas kapitalizmas verčia bankrutuoti smulkų verslą, išlikusios privačios gamybos įmonės stambėja bankrutuojančių sąskaita.. Stambioms gamyboms reikalinga dešimtys tūkstančių dirbančiųjų, visuomenėje gamyba tampa visuomenine, o pagaminamas visuomeninis produktas priklauso privačių gamyklų „nuosavybių” turėtojams, kurie pagamintą produkciją naudoja savo nuožiūra, ją paskirsto (parduoda) kitiems visuomenėms nariams.. Pagal Marksą yra „antagonistinis prieštaravimas”, kai gamyba yra visuomeninė, o pagaminta produkcija yra privati.. Pagal Marksą visuomeninio gyvenimo „harmonija” yra tuomet, kai yra asmeninė gamyba, tuomet ir produktas yra „privatus”.. Jei gamyba yra visuomeninė, tuomet ir pagaminta produkcija turi būti visuomeninė… Kaip ir Marksas pirmas konstatavo, kad kapitalistiniame gamybos būde darbo žmonių darbas yra prekė…
Kaip ir Marksas savo „marksizmuose” nepasakojo apie revoliucijas, jis pasakojo apie neišvengiamą kapitalistinės visuomenės galą, apie neišvengiamą kapitalizmo „Paskutinio Teismo dieną”…, kaip ir neišvengiamas galas ištiko feodalizmą…..
Neigė ir teigė ne kaip faktus. Kaip politikos tikslus, siekiamybes. Po to jau kultūrinis marksizmas pakeitė priemones (politiką, taktiką), nes Vakaruose klasikinis akivaizdžiai patyrė nesėkmę atsiradus Fordo gamykloms ir Vokietijos pramonės analogiškam technologiniam šuoliui (=darbo našumas) dar anksčiau.
Kad neišnaudotų pikti kapitalistai ir neatimtų pinigų,reikia burtis į komunas,kibbutzus,tai unikalus, Izraelyje paplitęs bendruomeninis ūkis ar gyvenvietė, pagrįsta kolektyvine nuosavybe, lygybe ir bendru darbu. Pirmasis kibbutzas įkurtas 1910 metais.Juose nariai gyvena, dirba ir dalijasi ištekliais (maistu, būstu, uždarbiu).
Kolektyvinis gyvenimas,tradiciška bendruomenė.Ten mes dalinsimės uždarbiu, o visi nariai gaus vienodą biudžetą savo poreikiams, nepriklausomai nuo dirbamo darbo.
Sutkus savo straipsnelyje „kietai surietė” apie ” Kultūrinį marksizmą”. Tiesa, Sutkus straipsnelyje „apdairiai pamiršo” paminėti kokiame Markos veikale aptiko „kultūrinį marksizmą”.. Sutkus straipsnelyje pasakoja, kad „Marksas su Engelsu pasiūlė naują tikėjimą be Dievo..”..,…ta nauja religija Lenino rankose tapo technologija…, pasirodė Markso siūlymas: religijos vietą turi užimti ekonominė „išnaudojamųjų“ ir „išnaudotojų“ teorija su revoliucijos pažadu…, Marksas DARĖ IŠVADĄ, kad kapitalizmas yra ne tiesiog netobula sistema, o sisteminė neteisybė, blogis pats savaime…”, toliau tęsti Sutkaus „marksizmą” trūko kantrybė…
Matosi, kad Sutkus Markso veikalų net nečiupinėjo, todėl savo straipsnelyje ir beliko „moksliškai pavaryti” apie „kultūrinį marksizmą”.. Belieka laukti Sutkaus „analitinio” straipsnelio apie „Markso seksualinį marksizmą”… Kaip „marksizmo žinovas”, Sutkus galėtų savo skaitytojams savo straipsneliuose įterpti ir vieną kitą analizuojamo Markso „kultūrinio ir kitokio marksizmo” citatą, nurodydamas ir Markso veikalo pavadinimą iš kurio buvo pacituota, kad ir kiti šiandieninės Lietuvos „intelektualai” suinteresuoti „kultūriniu, seksualiniu..ir kitokiais marksizmais” galėtų ir patys paskaitinėti, daugiau apie Sutkaus „marksizmus sužinoti” …
Pabaigai, praėjusio šimtmečio vieno JAV ekonomisto, rašiusio apie Marksą viena kita trumpa citata :
– Apie komunizmo šmėklą- ” Šmėkla iš tikrųjų egzistavo: 1848-ieji senai tvarkai žemyne buvo teroro metai… Manifestas buvo sumanytas, kad pateiktų istorijos filosofiją, pagal kurią komunistinė revoliucija istorijos raidoje yra ne tik geidžiama, bet ir įrodoma kaip neišvengiama… Ryškiausias pėdsakas, kurį Marksas paliko istorijoje, buvo jo numatymas, kad kapitalizmas neišvengiamai turės žlugti…
Šis autorius savo vieną poskyrį užbaigia taip – „Reikia nepamiršti, kad Marksas nebuvo realaus socializmo kūrėjas. Tas didžiulis uždavinys atiteko Leninui. Das Kapital – kapitalizmo paskutinio teismo dienos knyga, ir Marksas beveik nieko nėra parašęs , kas bus po Paskutiniojo Teismo, kaip atrodys ateitis…..
Gal Jums reiktų perskaityti apie tuos tris, kurie supartalino Rusjią ir pavertė agresore kvadratau – „Three Who Made a Revolution: A Biographical History of Lenin, Trotsky, and Stalin by Bertram D. Wolfe“. Tik jau nesakykit, kad Stalinas gruzinas. Aš dar du pridėčiau – Zinojevą ir Kamenevą, o Jūs? Kokios jų tikrosios pavardės ir kilmė? Tai buvo ne slavų kilmės rusų revoliucija. Liaudiškai ne rusų revoliucija. Kieno nurodymu Trockis taikiu būdu perdavė valdžią Leninui ir tapo kariuomenės vadu, vadinasi, aukštesniu už Leniną, jeigu kas. Nepavykus tuo metu Trockio pasaulinei revoliucijai jis tapo nebereikalingu šeimininkui. Reikėjo veikt greičiau vienoje paimtoje imperijoje, kad suspėtų sustiprėt ir įgyvendint Benjamin Disrelio svajonę. O kas dabar drapalina Europą ir mus, sukėlę ir prisidengę karu Irane? Kas vėl gelbsti Rusiją? Kas alina mus?
Benjamin Netanyahu senelis iš tėvo pusės buvo Nathan Mileikowsky (1879–1935), Rusijoje gimęs rabinas, sionistų politinis aktyvistas ir rašytojas. Jis buvo žymi asmenybė, daug keliavusi, siekdama skleisti sionizmą.
Benjamin Netanyahu tėvas Benzion Netanyahu Mileikowsky (1910 m.-2012 m),buvo Izraelio enciklopedistas, istorikas ir viduramžių tyrinėtojas, gimęs Varšuvoje. Jis dirbo istorijos profesoriumi Kornelio universitete. Judaizmo istorijos tyrinėtojas, jis taip pat buvo revizionistinio sionizmo judėjimo aktyvistas, kuris Jungtinėse Valstijose agitavo už žydų valstybės sukūrimą. Jo specializacija buvo žydų istorija Ispanijoje.
‘Karlo Markso tėvai buvo žydai.Markso tėvas Heinrichas Marksas (gimęs Heršelio Levi vardu) buvo rabino sūnus ir kilęs iš ilgos Talmudo mokslininkų giminės.Nepaisant to tėvas Heinrichas atsivertė į liberalią liuteronų religiją, daugiausia dėl socialinio patogumo ir karjeros galimybių, Vokietijoje klestint antisemitizmui.
Laiškuose savo tuomet paaugliui sūnui Heinrichas ragino Karlą tapti religingu, kad šis turėtų kuo tikėti, be savęs paties’
Laiško citata :„Sūnau, kas neramina tavo širdį? Ar ją valdo demonas? Ar ją valdo dvasia? Ir ar ta dvasia dangiška, ar faustiška?“
Pastebėta, kad per visus suaugusiojo metus Karlo Markso gyvenimą žymėjo gili mizantropija – neapykanta žmonijai.
‘Nemažai Markso biografų pastebėjo niūrų faktą, kad mėgstamiausia jo citata visoje literatūroje yra iš Mefistofelio, demono iš vokiečių folkloro, lūpų, kuris Gėtės tragedijoje „Faustas“ pareiškia: „Visa, kas egzistuoja, nusipelno pražūties“.
„Marksas buvo gana apsileidęs ir atsisakydavo įsidarbinti. Jis nenorėjo dirbti. Kartą,vargšė, ilgai kentėjusi Markso žmona Jenny… išreiškė norą, kad Karlas pradėtų uždirbti kapitalą, o ne tik rašyti apie kapitalą.“Prie Markso žmonos vargų prisidėjo ir tai,kad jis turėjo intymių santykių su šeimos tarnaite.
„Karlo Markso dukros Eleonora ir Laura abi nusižudė. Eleonora Marks (43) nusinuodijo 1898 m., sužinojusi apie slaptą savo partnerio santuoką. Laura Marks (66) ir jos vyras Paul Lafargue kartu nusižudė 1911 m.’
Pažymėta,kad „toksišką, žalingą“ įtaką Karlui Marksui formavimosi metais turėjo jo doktorantūros vadovas Bruno Bauer. Baueris buvo teologijos profesorius ir, gana ironiška, ateistas – o tai nebuvo visiškai neįmanomas derinys, atsižvelgiant į XIX amžiaus vokiečių protestantizmo kaprizingumą.
Vyrų pora pradėjo planuoti žurnalą pavadinimu „Ateistiniai archyvai“, tačiau planai niekada neišsipildė. Pasakojama, kad vieną Verbų sekmadienį Baueris ir Marksas asilais įjojo į vokiečių kaimą, tyčiodamiesi iš Kristaus įžengimo į Jeruzalę. Jie taip pat papiktino savo klasę, pasigėrę ir sutrikdydami bažnyčios pamaldas.
Šios velniškos išdaigos toli gražu nėra vien išnašos Karlo Markso biografijoje, bet ir simbolizuoja Vakarų prasmės ir dvasinės tvirtybės praradimą per vėlesnius šimtmečius.
Vokietija XIX amžiuje „buvo vieta, kur gimė biblinė kritika“
.Čia ir Friedrich Schleiermacher liberaliosios teologijos tėvas… supaprastina krikščionybės esmę iki patyrimo, jausmo ir visiško subjektyvumo“.
„XX amžiaus pradžioje jau aišku, kad daugeliui vokiškasis protestantizmas daugiausia tapo kultūriniu protestantizmu“, „Nebeliko jokios saistančios teologijos“.
Nors šiandien vis dažniau žmonės bando sieti krikščionybę su įvairiomis marksizmo, socializmo ar komunizmo formomis, tai yra nešventos ir galiausiai neįmanomos sąjungos.
Iš Markso poemos “The Pale Maiden”-„Blyški mergelė“ 1837 m.
‘Taip rojų praradau,
aš tai puikiai žinau.
Mano siela, kadais ištikima Dievui,
yra pasirinkta pragarui.’
Kodėl pamiršote Benjamin Disraeli ir karūnos posūkį į Vokietijos nugalabijimą? Dalinė tiesa pavojingesnė nei grynasis melas. Be Markso nekaip… Kas Jūs pristabdo pasakyti iki galo? Karjera, darbas, meilužės, uošvienė ar dar kas nors?
Nu žydas, žydas. L. von Mises’as buvo austrų ekonomikos mokyklos gigantas – tai priešingybė marksizmui, tebedaranti daug didesnę įtaką žmonijos gyvenimui nei marksizmas. Tai ir ką, smerkti ar girti dabar žydus?
nebuvo jokio giganto Mises, pirrną kartą girdžiu, grynas išsigalvojimas
Kas suprantate angliškai, pasidomėkite YouTube arba X, kas Anglijoje yra Amelija. Puikus pavyzdys, kaip tai reikia daryti. Tikrai ne filosofines megapaklodes rašyti.
Marxo Engelso laikais žmonių Žemėje buvo gal 1,5 mlrd. Dabar 8, ir daugėja po 1 miljardą kas 13 metų. Europoje palyginimui gyvena 0,5 mlrd. Dauguma papildomų gimsta skurde, dėl ko žmonija niekaip negali išsivaduoti iš skurdo, o kol yra skurdas, tol žmones bus galima gundyti marksizmu, nurodant skurdo priežastį turtinguosius išnaudotojus . Mokymas tampa paguodžiančia vargšus religija, o skelbia ją geraširdis turtingų kraštų jaunimas.Apskritai,teorinis marksizmas yra naudingas,leidžia kitaip aiškinti istorinę raidą , o kaip praktinė teorija parodė didelius trūkumus, atpalaiduodama nuo sąžinės praktinius marksizmo taikytojus.
Ne, o stambiojo finasinio (bankinio) – pramoninio kapitalo suvairuotas marksizmas Londone, kad būtų nudaigota konkurente tapusi Europa Rusijos neišsenkamos gyvosios jėgos sąskaita. Sala, kaip ir Lenkija, ne visai Europa, o veikiau jos kas tokios? Nagi, vakcinuoti dezistai su dviem aukštaisiais mokslais ir didesnėmis pajamomis, atsakykite į tokį runkelių paklausimą?