Valdas Sutkus. Kodėl amerikiečiai nesupranta Putino

Konstantinas Kisinas – vienas iš įdomiausių šiuolaikinės britų viešosios erdvės balsų. Gimęs Sovietų Sąjungoje, vėliau emigravęs į Jungtinę Karalystę, jis išmoko žvelgti į pasaulį iš abiejų pusių. Kisinas išgarsėjo, kai atsisakė pasirašyti Londono universiteto studentų sąjungos sutartį, kuria buvo reikalaujama laikytis „saugios kalbos“ taisyklių – nesityčioti iš religijos, lyties, rasės ar seksualinės orientacijos. Jo viešas pasipriešinimas politiniam korektiškumui jį iškėlė į žiniasklaidos centrą ir pavertė vienu iš ryškiausių žodžio laisvės gynėjų Didžiojoje Britanijoje.

Nuo tada jis tapo vienu svarbiausių balsų kovojant su „woke“ ideologija ir savicenzūra. Jo įkurta tinklalaidė „Triggernometry“ sulaukia milijoninių peržiūrų, o auditorija „YouTube“ viršija pusantro milijono prenumeratorių. Kisinas rašo leidiniuose The Spectator, The Telegraph, Daily Mail, o jo Substack platformoje jį seka per 85 tūkstančius skaitytojų. Jo knyga „Imigranto meilės laiškas Vakarams“ tapo bestseleriu Jungtinėje Karalystėje – tai manifestas tiems, kurie tiki Vakarų civilizacijos verte ir jos gynybos būtinybe. Todėl jo įžvalgos apie Putino Rusiją – tai žmogaus, pažįstančio rusišką mentalitetą iš vidaus, analizė.

Savo straipsnyje „Kodėl amerikiečiai nesupranta Putino“ Kisinas rašo, kad Donaldo Trumpo žodžiai – „Visada turėjau labai gerus santykius su Vladimiru Putinu, bet kažkas su juo atsitiko“ – atspindi plačiai paplitusią amerikiečių saviapgaulę. Esą Putinas buvo racionalus, pragmatiškas, su kuriuo galima susitarti, o dabar tiesiog „pametė protą“. Tokia prielaida patogi, nes leidžia manyti, kad anksčiau viskas buvo gerai, o klaida – tik dabartinė, galimai – atsitiktinė. „Ši prielaida patogi dėl daugelio priežasčių. Ji leidžia manyti, kad kažkas netikėtai pasikeitė, o ne tai, kad mes visą laiką klydome dėl Putino. Ji leidžia tikėtis, kad galime jį sugrąžinti į racionalų kelią. Ji atleidžia mus nuo atsakomybės, nes jei Putinas išprotėjo, vadinasi, niekas negalėjo to numatyti“, – rašo Kisinas.

Jis primena, kad ši saviapgaulė sena. G. W. Bushas teigė „pažvelgęs į Putino akis ir pamatęs sielą“, o B. Klintonas tvirtino, jog „Putinu galima pasitikėti, kad laikysis susitarimų“. „JAV prezidentai nori (ar bent jau apsimeta norintys) tuo tikėti, nes tai apsaugo nuo būtinybės pripažinti, kad Putinas visada toks buvo, ir ką tai reiškia Amerikai bei Vakarams“, – rašo Kisinas.

Pasak jo, ši iliuzija kyla iš pačios amerikietiškos psichologijos. Amerikiečiai laikomi pasaulyje ypač draugiškais, svetingais, veikliais ir konstruktyviais. Tai amerikietiškos psichikos bruožas. Amerikiečiai tiki, kad viskas įmanoma, kai žmonės susiburia kurti verslą ir klestėti. Toks požiūris tapo Amerikos sėkmės pagrindu. Net ciniškiausi JAV politikai linkę manyti, kad visi žmonės iš esmės daugiau ar mažiau panašūs į juos pačius – kad visi trokšta laisvės, gerovės, saugumo, ir kad taisyklės visiems yra vertybė. Bet kiekviena moneta turi dvi puses. Šio pozityvaus, geranoriško požiūrio kaina – nuolatinis nesugebėjimas susitaikyti su realybe, kad ne visos kultūros ir ne visi žmonės yra tokie. Putinas vadovaujasi visai kita logika – jis mato pasaulį kaip kovos lauką, kur jėga yra aukščiausia vertybė.

Kisinas pateikia asmeninį pavyzdį, kuris parodo šį skirtumą. „Kai parodžiau savo mokyklinę nuotrauką rusei giminaitei, ji paklausė: ‘Kodėl jūs visi su ta idiotiška amerikietiška šypsena?’“ Tai, kas amerikiečiui atrodo draugiškumo ženklas, rusui gali būti silpnumo požymis. „Atvira, svetinga ir pozityvi laikysena, kuri Amerikoje yra natūrali būsena, daugelyje pasaulio vietų laikoma naivumo ir rimtumo stokos ženklu. Tai neretai padaro žmones neatsparius apgavystei“, – aiškina Kisinas.

Norint suprasti, kodėl amerikiečiai klysta, būtina pažvelgti į istoriją. Jungtinės Valstijos – naujakurių tauta, sukurta veržlumo ir pasitikėjimo dvasios. „Amerikiečiai neturi genetinės atminties apie tai, ką reiškia būti užkariautiems galingų priešų, būti engiamiems svetimų valdovų, patirti masines valdžios represijas ar genocidą, totalitarizmą, badą ar nesėkmę“, – primena Kisinas. Jų etosas – tikėjimas, kad problemos yra užduotys, kurias galima racionaliai išspręsti, o ateitis visada bus šviesesnė.

Rusijos istorija priešinga. Vienas pirmųjų tautos išgyvenimų buvo mongolų jungas, trukęs 240 metų – tiek, kiek visa Amerikos istorija. Čingischano palikuonys išžudė visus, kurie priešinosi, o likusius pavergė. Rusų kalboje iki šiol gausu mongoliškų žodžių, ypač susijusių su mokesčiais, ginklais ir karu. Vėliau sekė taip vadinamas „Smuta“ laikotarpis – silpni valdovai ir badas, ligos, valdžios krizė, kai per penkiolika metų žuvo trečdalis gyventojų. Iš to rusai padarė išvadą: silpnas valdovas veda į chaosą, o chaoso reikia vengti bet kokia kaina.

Ši logika įaugo į rusišką sąmonę. „Žodis „terrible“ Ivano Rūsčiojo epitete yra klaidingas vertimas. Iš tiesų jis buvo „gąsdinantis“ – tas, kuris kelia baimę. Baimė buvo laikoma būtinu elementu tvarkai palaikyti. Todėl Ivanas Rūstusis rusams nėra „baisus“, kaip klaidingai verčiama angliškai, o „gąsdinantis“ – tas, kuris kelia baimę ir tokiu būdu užtikrina tvarką. Per šimtmečius Rusija patyrė invazijas – švedų, lenkų, lietuvių, Napoleono, Hitlerio. Kiekviena pergalė kainavo milijonus gyvybių. Vien per Antrąjį pasaulinį karą žuvo apie dvidešimt milijonų rusų, kai tuo tarpu JAV neteko kiek daugiau nei keturių šimtų tūkstančių.

Revoliucijų patirtys irgi skirtingos. Amerikos revoliucija – laisvės sėkmės istorija. Pilietinis karas, nors ir kruvinas, bet atvedė į vienybę ir suklestėjimą. Rusijos revoliucija – bolševikų teroras, žudynės, privačios nuosavybės nusavinimas, šimtmečio diktatūra, pasibaigusi šalies griūtimi 1991-aisiais.

„Putinas, gimęs 1952-aisiais, augo sugriuvusios šalies fone, Stalino lagerių šešėlyje, ekonominės stagnacijos sąlygomis. Kai jis pasiekė brandą, jo šalis subyrėjo, palikdama chaosą, pažeminimą ir nestabilumą“, – rašo Kisinas. Tokia patirtis suformavo kartą, kuri tiki, kad tik jėga gali garantuoti tvarką. Kiekvieną kartą, kai Vakarai kalba apie „susitarimus“ ar „bendrą gėrį“, jis mato tik naivią silpnybę. Amerikiečių šypsena rusams atrodo kvailumo ženklas, jų tikėjimas žmonių gerumu – pažeidžiamumas. Tai kultūrinis skirtumas. Ir Putinas tą skirtumą išnaudoja.

Todėl sakyti, kad Putinas „išprotėjo“, yra klaidinga. „Jis nepasikeitė. Jis visada buvo toks. Jis visada buvo KGB karininkas, išaugintas sistemoje, kuri moko manipuliuoti, klastoti, apgauti ir naikinti priešus. Jis visada buvo žmogus, kuris tiki, kad pasaulis yra pavojinga vieta, kurioje tvarką palaiko tik jėga, o silpnumas veda į chaosą ir pralaimėjimą.“

Kisinas daro išvadą: „Tai, kad mes vis iš naujo pasirodome nustebę dėl Putino veiksmų, yra mūsų pačių noras gyventi iliuzijoje. Mes norime tikėti, kad visi žmonės galiausiai nori to paties, ko norime mes – taikos, laisvės, stabilumo. Bet Putinas nori ne to. Jis nori galios, kontrolės ir Rusijos imperinio statuso atstatymo.“ Vakarai nori tikėti, kad Putinas „sugedo“, kad dar galima jį „pataisyti“, sugrąžinti į racionalumo kelią. Bet tai tik pasaka, kuri mums leidžia užsimerkti. Putinas nepasikeitė – jis nuoseklus savo šalies istorijos produktas.

Kiekvienas kompromisas ar paliaubos Rusijai yra tik atokvėpis prieš naują puolimą. Todėl pirmasis žingsnis – atsisakyti pasakų. Putinas nėra pamišęs. Jis racionalus, sistemingas ir pavojingas. Ir tik tada, kai tai pripažinsime, galėsime su juo elgtis taip, kaip dera elgtis su priešu, o ne su „pasiklydusiu draugu“.