Valdas Sutkus. „Globaliųjų Pietų“ projektui – smūgis po smūgio

„Globalūs Pietūs“ – geopolitinis lozungas, pastaraisiais metais tapęs jau nebe tik Vakarų kairiųjų utopistų, bet ir Rusijos režimo šūkiu, atrodo, skambėjo tarsi istorinė neišvengiamybė: neva visas ne Vakarų pasaulis nubunda, susitelkia ir ima kurti naują tvarką, laisvą nuo dolerio pančių ir Vakarų kapitalizmo supuvimo. Bet tai ne kažkokia reali alternatyva, o blefas, tuščia dekoracija, besilaikanti ant pigios retorikos. JAV smūgiai Venesuelai ir Iranui parodė, kad visa ši „vienybė“ – tai tik iliuzija, paremta sankcionuojamų diktatorių ambicijomis ir Kinijos pragmatizmu, o ne tikra galia.

Valdas Sutkus

Kai JAV ir Izraelio pajėgos subombardavo Irano karinius objektus, Maskva nepadarė nieko, kas keistų situaciją. Buvo pareiškimai, buvo diplomatinės šnekos, bet nebuvo jokių veiksmų. Nei pajėgų dislokavimo, nei atgrasymo priemonių, nei bandymo perimti iniciatyvą. Partnerystė baigėsi iškart po žodžių į mikrofoną. Venesuelos atveju buvo tas pats. Daug kalbų apie strateginį bendradarbiavimą, bet kai spaudimas tapo realiu, neatsirado nei gelbėjimo plano, nei sisteminės paramos. Maskva neperėmė rizikos ir neparodė, kad yra pasirengusi mokėti kainą už savo „sąjungininkus“. Tai ir yra esmė: Rusija neįrodė, kad gali ar nori ginti net artimiausius partnerius, kai jiems kyla reali grėsmė. Kremlius pasirinko saugų atstumą. Krizė tapo egzaminu, ir rezultatas aiškus – garsūs žodžiai, bet jokios galios projekcijos. Tokia yra Rusijos ir „Globaliųjų Pietų“ faktinė „strateginės partnerystės“ vertė.

JAV smūgiai prieš Venesuelą ir Iraną tapo negailestingu realybės testu, kuris parodė, kad „Globaliųjų Pietų“ projektas – tik chaotiškas darinys, be koordinuotos gynybos, be bendros atsakomybės ir be jokio finansinio stuburo. Kur sisteminis atsakas? Kur kolektyvinė strategija? Nieko – tik tuščios deklaracijos ir kiekvienos šalies savanaudiški skaičiavimai. Deklaruota vienybė išgaruoja, vos tik prasideda realūs kaštai: Indija toliau glaudžiasi prie Vakarų technologijų ir finansinės sistemos, Saudo Arabija ir toliau slepiasi po JAV saugumo skėčiu, Kinija tyli. Tai ne aljansas, o oportunistų sambūris, kurį sieja tik noras kažkaip įkąsti Vakarams.




Nuo pat pradžių šis projektas stovėjo ant dviejų molinių kojų: energetika – daugiausia Irano, Venesuelos ir Rusijos bei politine antipatija Vakarams. Bet tai ne strategija, o desperatiškas lošimas, kur viskas priklauso nuo kelių autokratinių režimų, kurių ekonomika – lyg smėlio pilis. Iranas ir Venesuela vaizduoti kaip energetiniai titanai, galintys išlaikyti naują finansinę sistemą ir nusimesti dolerio jungą. Tačiau tai – ne reali vizija, o absurdas, kai sankcionuotų šalių energetika, infrastruktūra gali subyrėti nuo kelių tikslinių smūgių, ir tada mitas išgaruoja kaip rūkas.

Jei „Globalūs Pietūs“ būtų tikras blokas, JAV veiksmai prieš vieną ar daugiau narių būtų suvokiami kaip smūgis visam projektui. Tačiau reakcija apsiribojo deklaratyviomis frazėmis apie „susirūpinimą“ ir „daugiapolės tvarkos svarbą“. Nebuvo bendro plano, nebuvo koordinuotų veiksmų. Indija nustojo pirkti rusišką naftą, Brazilija neketino rizikuoti prekyba su JAV ir Europa. Saudo Arabija ir JAE veikė pagal savo energetinius ir saugumo interesus. Kinija taip pat vengė tiesioginės konfrontacijos, nes jos ekonomika pernelyg giliai integruota į Vakarų sistemą.

Tarp „Globaliųjų Pietų“ valstybių nėra jokio vertybinio ar struktūrinio pamato. Indija, demokratija su informacinių technologijų ekonomika, šalia Irano teokratijos? Brazilija, orientuota į Vakarų rinkas, greta Venesuelos socialistinių griuvėsių? Tai ne blokas, o zoologijos sodas iš skirtingų režimų, kur kiekvienas gina savo teritoriją, o ne bendrą reikalą. Ši koncepcija sąmoningai ignoruoja realybę – konkurenciją, ambicijas ir interesų susidūrimus, kurie deklaruotą „solidarumą“ paverčia farsu. „Globaliųjų Pietų“ projektas – ne alternatyvi civilizacija, o politinis blefas, kuris jau nebedaro įspūdžio.

1 KOMENTARAS

  1. Globaliniai pietūs orientuoti į perteklinį gimstamumą ir minimalią, iš būtino reikalo , ekonomiką. Kinijos pvz rodo kaip padėts gali keistis, ir staigiai.

Komentarai nepriimami.

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Prof. dr. Liudvika Meškauskaitė. Apie žodžio laisvės sampratą, dezinformaciją ir cenzūrą (I dalis)

Žodžio laisvės samprata istoriniame kontekste Žodžio laisvę neužtenka vien įrašyti į Konstituciją ar įstatymus, ją būtina užtikrinti kiekvieną dieną...

Daniel Schatz. Radikalus Gretos Thunberg posūkis nusipelno dėmesio, o ne plojimų

Greta Thunberg palaikė rezoliuciją „Sionizmas yra rasizmas“ ir neseniai dalyvavo protestuose Paryžiuje, kuriuos lydėjo riaušės ir vandalizmas. Greta Thunberg...

Pasaulinio garso pianistas ir kompozitorius Fazilas Say sukūrė įspūdingą Koncertą akordeono žvaigždei Ksenijai Sidorovai, kuri netrukus jį atliks Vilniuje

Jau kitą savaitę Vilniuje nuskambės ypatingas kūrinys – pasaulio publikos simpatijas užkariavęs garsusis pianistas ir kompozitorius Fazilas Say...

Jonas Vaiškūnas. Konstitucijos dieną – ar valdžia Lietuvoje iš tiesų priklauso Tautai?

Prieš 34 metus, 1992 m. spalio 25-ąją, Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Konstituciją. Tai buvo ne vien svarbiausio valstybės...