Davoso forumas visada buvo indikatorius, rodantis, į kurią pusę krypsta pasaulinio elito mintys. Tai vieta, kur svarbu ne tik tai, kas garsiai išsakoma nuo scenos, bet ir tai, kas lieka nutylėta, perkelta į paraštes ar nustumta į užkulisius. Klimato kaitos temos pokytis per vienerius metus – nuo 2025-ųjų iki 2026-ųjų yra iškalbingas. Klimato kaita šiemet prarado privilegijuotą padėtį būti viską aiškinančia ir viską pateisinančia dogma. Pernai klimato lyderiai Davose dar kalbėjo kaip kunigai iš sakyklos, o šiemet jie arba tylėjo, arba kalbėjo apie visai kitus dalykus.
Klimato kaita pernai Davose buvo visur
2025 metų Davosas dar buvo klimato forumas par excellence. Oficialioje programoje viena iš pagrindinių ašių buvo „planetos apsauga“, apimanti klimato kaitą, biologinę įvairovę, energetikos transformaciją ir vadinamąjį „teisingą perėjimą“. Klimato kaita pernai Davose buvo visur – nuo pagrindinių diskusijų iki foninių sesijų, ji sudarė esmingą dalį visos darbotvarkės – neproporcingai didelę dalį renginiui, kuris formaliai aprėpia visą pasaulio problematiką nuo geopolitikos iki technologijų.
Dar svarbiau – klimatas pernai nebuvo tik viena tema tarp kitų. Jis veikė kaip viską jungiantis naratyvas. Per jį buvo aiškinami ekonominiai sprendimai, investicijų kryptys, socialinė politika ir net moralinės normos. Tą naratyvą įtvirtino ir pagrindiniai kalbėtojai. Garsusis klimato ideologijos guru Alas Goras kalbėjo kaip moralinis pranašas, akcentuodamas kaltę ir atsakomybę. Aiškino, jog „turime pasitelkti moralinę vaizduotę, kad pamatytume žmonijos ateitį ir suvoktume rimtą pavojų, kurį kasdien patys kuriame, teršdami atmosferą globalinį atšilimą skatinančiomis emisijomis“.
Europos komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen atstovavo Europos Sąjungos linijai – kursas nustatytas, kelio atgal nėra, o diskusija dėl kainos laikoma beveik amoralia. Ji pabrėžė: „Europa laikysis pasirinkto kurso ir toliau bendradarbiaus su visomis valstybėmis, kurios nori saugoti gamtą ir sustabdyti globalinį atšilimą.“
Billas Gatesas siūlė technologinę viziją, kurioje klimato problema sprendžiama per inovacijas ir kapitalo perskirstymą. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas tradiciškai kalbėjo katastrofišku tonu apie „negrįžtamus lūžio taškus“. Jis įspėjo: „Šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimas ir toliau auga, stumdamas mūsų planetą vis arčiau negrįžtamo lūžio taško.“ Tai vis kalbos, kuriose beveik nebuvo vietos alternatyvoms, kompromisams ar elementariam klausimui – kiek tai kainuos ir kas už tai mokės.
Šiemet Davose dominavo kitos temos
Tačiau 2026 metų Davosas parodė visiškai kitą vaizdą. Oficialioje programoje iš klimato kaitai skirtų sesijų liko vos saujelė – techninės panelės šalutinėse salėse, atskirtos nuo pagrindinių diskusijų. Pagrindinėse salėse dominavo kitos temos: karas ir saugumas, gynybos pajėgumai, tiekimo grandinių patikimumas, pramonės konkurencingumas, skolos ir biudžetų tvarumas. Klimatas buvo pastatytas į eilės galą. Vietoj pernai dominavusio „planetos apsaugos“ naratyvo, šiemet pagrindinės ašys – geopolitiniai konfliktai, ekonominis atsparumas, dirbtinis intelektas ir technologijų konkurencija, tiekimo grandinių saugumas.
Alas Goras šiemet nevedė diskusijų panelių ir nekalbėjo pagrindinėse scenose. Nors jis ir buvo forume, tačiau dalyvavo uždaruose, privačiuose renginiuose. Visgi vienoje privačioje vakarienėje jis nušvilpė JAV prekybos sekretorių Howardą Lutnicką, kritikavusį globalizmą. Alas Goras švilpė ir baubė (šaukė „būū !“), ir tai simboliškai parodo jo naują statusą. Lutnickas vėliau ironiškai pavadino tai „didžiausia jam parodyta pagarba Davose“, nes būti nušvilptam tokio žmogaus – tai komplimentas. Ursulos von der Leyen pasisakymų centre šįkart atsidūrė geopolitinis saugumas, strateginiai aljansai ir ekonominis stabilumas. Klimatas liko šone. Briuselio retorika šiemet buvo orientuota į realias galios ir saugumo dilemas. Antonio Guterres šiame Davose apskritai nepasirodė – jis atšaukė kelionę dėl ligos, tad jo įprasto katastrofiško balso forume nebuvo. Tai dar labiau sustiprino įspūdį, kad klimato tema dingo iš dėmesio centro. Apie Gretą Thunberg visi apskritai jau pamiršo, nors dar neseniai ji buvo Davoso forumo žvaigždė. Dabar ji kovoja prieš kapitalizmą ir už Palestinos arabus.
Grįžimas prie realios politikos
Visa tai – platesnio poslinkio atspindys. Klimato darbotvarkė per pastaruosius eilę metų buvo paversta beveik religija, kurioje abejonė laikoma nuodėme, o kritika – beveik nusikaltimu. Tačiau kai valstybės susiduria su augančiomis energijos kainomis, pramonės nykimu, saugumo grėsmėmis ir biudžetų skylėmis, moraliniai pamokslai praranda galią. Davosas, kaip koks barometras, tai užfiksavo.
2026 metų forumas parodė grįžimą prie realios politikos. Prie klausimų, kurie visada buvo valstybių stuburu: energija, gamyba, saugumas, atsakomybė. Klimato tema nebėra universalus visa ko matas, kuriuo reikia sverti visus sprendimus. Ir tai yra gera žinia todėl, kad politika be skaičiavimo ir be realybės pojūčio prie gero nepriveda. Klimato dogma klestėjo tol, kol buvo galima apsimesti, kad politika yra tik moralinis žaidimas, už kurį niekas nepateikia sąskaitų. Tačiau karas Europoje, energijos krizė, infliacija, pramonės traukimasis ir biudžetų skylės padarė tai, ko nepadarė jokie „klimato neigėjai“ – privertė skaičiuoti. Kai žmonės pradėjo matyti ne lozungus, o sąskaitas, ne „lūžio taškus“, o uždarytas gamyklas, moralinis pamokslavimas nustojo veikti. Politika, anksčiau ar vėliau, visada grįžta prie duonos, šilumos ir saugumo. Klimato dogma nuo šių dalykų buvo atitrūkusi.
Klimato dogmos pabaiga
Nuo realaus pasaulio atitrūkusios Ideologijos gyvuoja tol, kol jos nesusiduria su tikrove. 2025 metais klimatas buvo moralinis imperatyvas, 2026-aisiais – viena iš daugelio šalutinių temų. Tai klimato dogmos pabaiga, ir ji įvyko dėl paprastos priežasties: iš pradžių tai buvo apie aplinką, vėliau – apie ekonomiką, dar vėliau – apie „sistemą“, galiausiai – apie kovą prieš ekonomikos plėtrą. Klimatas tapo tiltu į antikapitalistinę, antinacionalinę, socialinės inžinerijos darbotvarkę. Tai atstūmė daugumą žmonių, kurie nenori revoliucijų, o nori stabilumo. Kai klimato vėliava pradėjo reikšti kovą su pačia Vakarų ekonomine santvarka, ji tapo politiškai toksiška. Kai klimato kalba tapo ne apie sprendimus, o apie kaltę, ji prarado racionalių žmonių pasitikėjimą.
Be to, nuolatinė grėsmės būsena veikia trumpai. Ilgainiui ji sukelia nuovargį ir cinizmą, ypač jei pranašautos apokalipsės nėra nei ženklo. Kai kiekvienais metais skelbiamas „paskutinis šansas“, kuriuo reikėjo pasinaudoti „dar vakar“, žmonės pradeda nebetikėti. Klimato religinė dogma pati save diskreditavo. Ši tema tampa viena iš einamųjų temų, kuriai taikomi tie patys klausimai kaip ir kitoms: kiek kainuoja, kas moka, kas laimi, kas pralaimi.
