Per „Žinių radiją“ neseniai skambėjo laida „Šimtas metų valstybei: kokią Lietuvą sukūrėme? Žurnalistų požiūris.“ Joje kalbėjo ir diskutavo Ramūnas Terleckas, Vidmantas Valiušaitis ir Tomas Dapkus. Baigiantis laidai ponas Dapkus ir ponas Terleckas nesutarė dėl svarbios prielaidos, nuo kurios nemenkai priklauso visi trys minėti dalykai.
Valiušaitis sako, kad prieš 28 metus politika buvo tikresnė nei dabar; Terleckas priduria, kad ir tikros žurnalistikos anksčiau būta daugiau nei šiandien. Tuo metu Dapkus teigia, jog visiškai nesvarbu, kas buvo anksčiau: reikia mąstyti šia diena ir tik stengtis neatsilikti nuo jos didenybės Pažangos iškilmingos vilkstinės.
Terlecko atsakymo esmė ta, kad išgirtoji pažanga, deja, sutampa su pramoga – tiksliau, šios įsigalėjimu žiniasklaidos erdvėse ir apsimetimu žurnalistika, nors su tikra žurnalistika ji beveik nieko bendra neturi.
Tiesos ieškojimas yra tai, kas bendrina klasikinę žurnalistiką ir politinę filosofiją. Ten, kur tiesos nebeieškoma politinės filosofijos keliamais klausimais, vis sunkiau jos ieškoti ir tikros žurnalistikos – nenusiritusios iki pramogos – lygiu.
Vadinasi, jei norime pokyčių į gera nacionalinėje žiniasklaidoje, turime ją (net ir televiziją) padaryti tokią, kad joje galėtų gyvuoti politinė filosofija, kurios informacinė ekosistema leistų atsigauti tai tikrai žurnalistikai, apie kurią kalba ponas Terleckas. Apie politinės filosofijos nacionalinėje televizijoje poreikį neseniai yra užsiminusi ir LRT tarybos narė prof. Vilija Targamadzė.
Šiuolaikinė žiniasklaida neišvengiamai skleidžia smegenų nuodijimo, „plovimo“ ir narkotinio svaiginimo(si) efektą. Tradicinė (spauda) – vienaip, televizija – kitaip, internetas – irgi savaip.
Su tuo sunku ir nelabai efektyvu kovoti draudimais ar skambiais pareiškimais. Štai Lauro Bielinio knygoje „Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida“ (2005) cituojamas kultūrininkų pasipiktinimas dėl „akivaizdaus masinių informavimo priemonių bulvarėjimo, primityvėjimo, agresyvumo, žiaurumo propagandos, pretenzijos būti galutine teisingumo instancija“ (BNS, 2001).
Na, žinote, viena mano bendradarbė labai pyksta ant žiemos, kai reikia valyti automobilio langus, ir gramdo juos tyliai keiksnodama sniegą ir šaltį. Atrodo rimtai įpykusi, net laiko ledo gremžtuką kažkaip grėsmingai, it karo kirvį. Bet viešo žiemos pasmerkimo mes su ja vis dėlto neskelbėme.
Norint priešintis informacinių teršalų lavinai taikant medijų ekologijos nuostatas, reikėtų aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyti, kas ir kurioje medijoje yra didžiausi nuodai žmogaus smegenims – ir kokie būtų galimi priešnuodžiai.
Daugiau skaitykite LRT.lt portale ČIA
