Rugpjūčio 5 dieną Trakų salos pilyje įvyko daug diskusijų sukėlusios Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialisto Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“ pristatymas.
Jo metu buvo plačiai aptarinėjama knygoje sukaupta istorinė medžiaga, peržiūrimi to meto liudininkų vaizdo įrašai.
Daug kritiško dėmesio sulaikė Tomo Venclovos interviu portalui 15min.lt „Sąžinė yra aukščiau už Nepriklausomybę”. Kalbėta, jog T.Venclovos pasirodęs viešas pokalbis minėtame portale yra sudėtinė informacinio karo dalis ir tebesitęsianti puolimas, nukreiptas prieš Lietuvos pokario rezisitenciją.
Birželio sukilimo dieną pasirodžiusi knyga analizuoja šiandien Lietuvoje išpopuliarėjusius rezistentų juodinimo atvejus, argumentuotai paneigia daugelį viešumoje nuskambėjusių mitų apie XX amžiaus Lietuvos istoriją, ieško šio keisto reiškinio priežasčių.
„Ši knyga – tai rimtas ir savalaikis atsakas į organizuotą bandymą diskredituoti Lietuvos valstybę ir lietuvių tautą Vakarų visuomenių akyse, išnaudojant jautrią ir skausmingą XX a. įvykių seką ir jos atmintį.
Dalius Stancikas (1963) – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistas, buvęs Seimo pirmininkės patarėjas, „Bernardinai.lt“ portalo redaktorius, ilgus metus rašantis aktualiomis politikos temomis šalies žiniasklaidoje.
Jokia paslaptis, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyksta informacinis karas prieš antisovietinės rezistencijos dalyvius. Nesiskaitant su faktais, rezistencijos istorija straipsniuose ir knygose perrašoma iš esmės pagal sovietinį istorijos pasakojimą, o šiam spaudimui pasidavę politikai trina laisvės kovotojų atminimą iš šalies viešųjų erdvių.
Knygoje ”Kūju per Lietuvos istoriją” autorius pirmąkart pateikia išsamų ir visapusišką atsaką šiai Rūtos Vanagaitės ir daugelio kitų paleistai melo lavinai. Nesusitelkdamas į kurį vieną atvejį D. Stancikas analizuoja ryškiausius rezistencijos istorijos „perrašymo“ epizodus, leisdamas kalbėti gausiems šaltiniams ir amžininkų liudijimams.
Knygoje persipina šiandieninės diskusijos ir karo bei pokario meto ginkluotos rezistencijos istorijos klausimai. Studijai kontekstą suteikia istorikės profesorės Rasos Čepaitienės įvadinis straipsnis, novatoriškai konceptualizuojantis vykstantį kultūrinį karą istorinės atminties fronte.
Ši knyga turi būti vadovėliu visoms be išimties mokykloms. licėjams, gimnazijoms ir pan. Auklėti ir ugdyti lietuvaičius reikia nuo pradinių klasių. Visi pradinių klasių ir istorijos mokytojai turėtų būti įpareigoti šią knygą išstudijuoti, išlaikyti egzaminą ir tik po to prileisti vaikus mokyti!
Ši knyga yra reikalinga, bet Lietuvos dabartiniam jaunimui visiškai nereikalinga,nes jie yra tiesiog dvasiški mankurtai. Man pačiam tik 18, bet man gėda dėl šios šalies jaunimo. O matant kas vyksta,kai yra kai mokytojai mokyklose tyčia vengė skatinti patriotizmą savo šaliai ir kai pastoviai mums ekslaluojama, kiek mes daug išsaudėm žydų, galima išprotėti. Gi jeigu pabandysi pasakyti savo nuomonę ar gilintis į faktus, būsi apšauktas antisemitu, o pačiam jaunimui giliai nusispjauti ant partizanų ir ant Lietuvos.
Mielas Pauliau, dar esi labai jaunas, o jaunimui būdingas maksimalumas, bet, žinok, kad sovietų okupacijos metais buvo dar baisiu – už tokius pasisakymus tiesio tremdavo, sodindavo į kalėjimus, „psichuškes” (tam tikras psichikos ligonines, kur žerdavo ***** vaistais), mesdavo iš mokyklų, universitetų, institutų, darboviečių! Neprarask vilties kaip ir tie, kurie nepalūžo sovietmečiu ir nešė lietuvybės vėliavas, o dar prisimink knygnešius, Kudirkos, basanavičiaus ir kitų lietuvybės skatintojų veiklą sunkiais carizmo laikais, lenkmečiu! Tikrai yra patriotinio jaunimo, susirask juos, susivienykit jėgas ir kiti paseks jūsų pėdomis. kaip salė Karolis Vaidila, Vatikano popoiežius – NEBIJOKITE!!! O jei reikės, kreipkis į vyresnius patriotus, demaskuok užsimaskavusius mokytojais lietuvybės priešus! Mes laimėsim!